Pusketvirtų metukų Žygimantas ilgą laiką bijojo visų naujų dalykų. Jam buvo nedrąsu ragauti naujo maisto, mažylį baugino garsiai burzgiantys mechanizmai ir medicininės procedūros. Metais jaunesnė Rugilė ir jos bendraamžis Mantas paniškai bijo maudynių, o dvimetė Gabrielė — tamsos. Kokios dar baimės kamuoja vaikus? Kaip vaikučiui padėti jas nugalėti? Apie tai kalbamės su Žygimanto mama Rūta Vidmantiene ir Kauno visuomeninės sveikatos centro psichologe Lina Cirtautiene.

Kokios baimės kamuoja vaikus?

„Baimės atsirado, kai Žygimantui buvo beveik dveji metai. Kaip pastebėjau? Išgąstį išduoda veido išraiška, išsigandusios akys, į burną įkišta ranka. Išsigandęs sūnus klausdavo „kas ten yra?”, „kas ten buvo?” arba pasakydavo, kad bijo. Tačiau paklausus „Ko tu bijai?”, atsakymas dažniausiai būdavo „nežinau”, — pasakoja Žygimanto mama Rūta.

Pasak psichologės Linos Cirtautienės, vaikus kamuoja pačios įvairiausios baimės. Tačiau padedant tėveliams, jos yra „išaugamos”, retai kada prireikia rimtos psichologo ar psichiatro pagalbos.

Pirmosios baimės aplanko dar vienerių metukų nesulaukusius vaikus. Tokio amžiaus mažyliai bijo:

• Nepažįstamų arba triukšmingų daiktų (buities prietaisų, įvairių mechanizmų, transporto priemonių);
• Baugios išvaizdos žmonių (pvz.: juos gali gąsdinti kitokios nei jie pratę matyti išvaizdos žmonės: barzdoti, ūsuoti, nešiojantys akinius, ilgaplaukiai arba priešingai — pliki, tamsiaplaukiai arba šviesiaplaukiai).

Ūgtelėję, vaikščioti pradėję 1-2 metukų vaikai, dažnai neatpažįsta ir nesugeba įvardinti baimę keliančio objekto. Tačiau paprastai tokio amžiaus vaikai bijo:

• Būti atskirti nuo tėvų ar jiems artimų žmonių;
• Aštrių ir stiprių garsų;
• Gyvūnų ar vabzdžių;
• Naudotis naktiniu puoduku, maudytis ar miegoti.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai gali turėti 2-3 nestiprias baimes. Normalu, kad tokio amžiaus vaikai bijo:

• Pasimesti, būti atskirti nuo artimųjų ar jų netekti;
• Svetimų žmonių;
• Miegoti;
• Stambių gyvūnų ir vabzdžių;
• Tamsos, aukščio, vienumos, uždarų/atvirų patalpų, galimų bausmių, mirties;
• Važiuoti liftu, automobiliu ar keliauti vandens/oro transporto priemonėmis;
• Filmuose ar multiplikaciniuose filmukuose pamatytų fantastinių sutvėrimų arba situacijų.

Pradinukai tebebijo netekti tėvų, stiprių garsų, gyvūnų. Tačiau jie susiduria ir su naujomis baimėmis:

• Bijo naujos situacijos arba vietos (pvz., mokyklos);
• Bijo būti atstumti;
• Bijo įsilaužėlių ir karo.

Baimės, kurias jaučia paaugliai, paprastai kamuoja ir suaugusius žmones.Tai:

• Naujų situacijų ar vietų;
• Užpuolikų;
• Įsilaužėlių ir karo;
• Skyrybų;
• Medicininių procedūrų ir kitos baimės.

Kodėl vaikai bijo?

Manoma, kad kai kurios baimės yra įgimtos (pvz., nepažįstamų žmonių, aštrių garsų, aukščio, skausmo). Šias baimes vaikai pradeda jausti maždaug 8 gyvenimo mėnesį. Metų amžiaus vaikai bijo, nes įsivaizduoja pavojus ar grėsmes. Baimę kelia objektai susiję su jau anksčiau patirta stresine situacija (pvz.: jei vaikas buvo įkritęs ar įstumtas į vandenį — jis bijos vandens, jei buvo nusideginęs — karštų daiktų ar ugnies, jei jį užpuolė šuo — šunų ir pan.). Vienerių metukų vaikas įsimena nemalonią būseną sukėlusį asmenį ar daiktą, o vėliau geba jį susieti su negatyviais išgyvenimais.

Vyresniems vaikams baimes kelia vaizduotėje atgyjančios filmuose matytos arba pasakose girdėtos gąsdinančios situacijos ir sutvėrimai. Taip pat vaikas baimes gali perimt, stebėdamas suaugusiųjų reakcijas (pvz.: jei kuris nors šeimos narys bijo šunų ir tai demonstruoja matant vaikui — vaikas gali perimti šias emocijas).

Baimės gali sustiprėti vaikui atsidūrus stresinėje situacijoje — gimus naujam kūdikiui, šeimai persikrausčius gyventi į naują vietą, skiriantis tėvams.

Kaip padėti vaikui įveikti baimę?

Anot psichologės, pirmiausia reikia išsiaiškinti ko vaikas bijo. Tuomet — stengtis, jei įmanoma, kad jis nesusidurtų su baimę keliančiu objektu, išvengtų jam nemalonios situacijos. Tokiu būdu vaikas baimę gali paprasčiausiai pamiršti arba „išaugti”. Rūta Vidmantienė pasakoja, kad ketverių metukų Žygimantui neįvardinto „kažko”, karuselių baimės ir baimė važiuoti vaikišku motoriniu automobiliu dingo pačios. „Sūnus tiesiog paaugo, pradėjo daugiau suvokti ir tos baimės išnyko”, – sako mama.

Jei vaikas bijo kasdien vykstančių situacijų (pvz., durų ar telefono skambučių, tuštintis), jo aplinkoje esančių daiktų arba gyvūnų ir yra neįmanoma išvengti bauginančio susidūrimo, reikėtų padėti vaikui „susidraugauti” su savo baime ir ją nugalėti:

• Neignoruokite vaiko baimės ir nevartokite tokių posakių, kaip „tik maži vaikai bijo tokių dalykų”. Stenkitės būti atidūs ir švelnūs;
• Pasikalbėkite su vaiku apie jo baimę, pasistenkite išsiaiškinti ko konkrečiai jis bijo. Paaiškinkite, kad bijoti yra normalu, kad ir suaugusieji kartais kažko bijo;
• Leiskite vaikui vengti jį bauginančių objektų ar situacijų, neverskite jo „susidurti” su tuo, ko jis bijo;
• Palaikykite, stenkitės įkvėpti jam drąsos nugalėti savo baimę. Pasakykite vaikui, kad jis gali įveikti bauginančią situaciją (pvz.: susidraugauti su naujais vaikais), nes jau anksčiau tai yra padaręs. Priminkite kaip jis anksčiau jau įveikė kurią nors savo baimę;
• Jei vaikas bijo daikto ar gyvūno — kartu su juo apžiūrėkite baiminantį objektą, prieikite arčiau, palieskite. Sukurkite palankias sąlygas eksperimentui — tegu šalia būna keli vaikui artimi žmonės — jam bus drąsiau. Vaiko neskubinkite. Jei matote, kad jis išsigando — eksperimentą nutraukite iki kito karto.

Galbūt baimėms nugalėti prireiks kelių bandymų, tačiau nepamirškite, kad visos kliūtys yra nugalimos kai gaubia tėvų meilė, supratingumas ir visos šeimos palaikymas. Tuomet netoks baisus ir tas, kuris upelyje gyvena.