pexels-photo-129029

NORINT SUVALDYTI VAIKĄ, PIRMIAUSIA REIKIA SUVALDYTI SAVE

„Kaip būtų gerai, kad vaikai patys išmoktų valdyti emocijas. Vaikas pats supyksta ir pats nusiramina. Būtų rojus! Tačiau vaikai kontroliuoti emocijas dar tik mokosi, ir visų pirma – iš savo tėvų“, – kalbėjo psichologė Jūratė Bortkevičienė, kuri skaitė pranešimą Kretingoje įvykusioje konferencijoje „Misija – būti tėvais“.

Psichologė Jūratė Bortkevičienė akcentavo: svarbu ne tik vaiką išmokyti valdyti neigiamas emocijas, bet ir išreikšti teigiamas – mes per retai garsiai kuo nors džiaugiamės ir gėrimės.

„Mokykite vaikus kontroliuoti savo emocijas, kol jie dar yra maži – tuomet mažiau problemų bus paauglystėje“, – patarė J. Bortkevičienė, pabrėžusi, kad emocijų pažinimui svarbiausi yra pirmieji penkeri vaiko gyvenimo metai.

Mažas – vadinasi, nieko nesupranta

„Kartais mes galvojame, kad tie mažučiai vaikai nieko nesupranta, ką aš tokiam galiu paaiškinti? – dažną tėvų nuostatą išsakė J. Bortkevičienė. Ir čia pat ją pakomentavo. – Viską jie labai gerai supranta, tik kartais mums, tėvams, pritrūksta kantrybės ilgiau aiškinti. O kantrybės tėvai turėtų mokytis iš savo vaikų: jie jos turi daug, ypač – kai ko nors užsinori.“

Anot J. Bortkevičienės, klaida manyti, kad kol vaikas dar yra kūdikis, jis nieko nesupranta, todėl prie jo galima rėkti, šaukti ir aiškintis santykius, o su pačiu vaiku nėra reikalo kalbėti, nes juk vis tiek nesusišnekėsi.

„Tačiau tai, kad vaikas nekalba, nereiškia, jog jis kažko nesupranta. Vaikas jau nuo kūdikystės mokosi priimti emocijas: matydamas laimingą besišypsančią mamą, jis mokosi šypsotis ir taip išreikšti savo džiaugsmą“, – kalbėjo psichologė, įsitikinusi, kad dar tik planuojant vaikus tėvams jau reikėtų mokytis savo emocijų kontrolės.

Vaikai atspindi tėvų elgesį

J. Bortkevičienė akcentavo: vaikai emocijų valdymo mokosi iš tėvų. Todėl jei kylant pykčiui, tėvai, užuot rėkę, atsistotų ir atmetę rankas į šalis giliai pakvėpuotų – lygiai tą patį darytų ir jų atžalos.

„Viena auklėtoja pasakojo: vaikai nuėjo į sporto varžybas ir salėje visi sustoję pradėjo giliai kvėpuoti. Jiems niekas nesakė taip daryti, bet darželyje buvo puoselėjama, kad kai tau yra sunku, kai patiri stresą, susierzini ar kažko bijai – pakvėpuok. Tad visa grupė, 25 vaikai, taip ir darė“, – linksma istorija savo paskaitą iliustravo J. Bortkevičienė.

Ji pateikė ir kitą pavyzdį. Tėvai kelis kartus prašo vaiko susitvarkyti žaislus, o vaikas vis pritariamai linksi, bet toliau žaidžia. Tėvus išgirsta tik tada, kai šie užriaumoja: „Kiek galima sakyti?!. Eik susitvarkyk žaislus!“. Tačiau lygiai taip pat elgiasi ir tėvai, kai vaikas ateina ir jų paprašo pažaisti kartu. Dažnai tėvai tuo metu būna kuo nors užsiėmę ir vaiko prašymą vis atideda, sakydami: „aha, tuoj…“, bet toliau verda sriubą, žiūri televizorių ir pan. Į vaiką sureaguoja tik tada, kai šis supykęs pradeda verkti ar rėkti.

„Tuomet tėvai bara: „Ko tu rėki?“, bet vaikas galėtų atsakyti, kad jis elgiasi lygiai taip, kaip su juo elgiasi tėvai“, – paaiškino J. Bortkevičienė.

mother-daughter-love-sunset-51953

Leisti išgyventi savo jausmus

Dažna tėvų reakcija pamačius, jog vaiko skruostais byra ašaros, šitai stabdyti pasakant: „Neverk, nieko tokio nenutiko“ ir pan.

„Jeigu jūs einat su antrąja puse ir ji sako: „tu tik nepavydėk“ ar „tu tik nesinervink“, ar reaguosite į tuos žodžius? Jie duos kokią reikšmę? Daugiau nebepavydėsit? Nebesinervinsit? – paskaitos klausytojų klausė lektorė. – Tuo momentu tokie žodžiai juk nepadeda. Tai kodėl mes vaikams taip sakom? Jeigu jis nori verkti, kodėl negali? Jeigu vaikui yra liūdna, pikta, kodėl mes neleidžiame jam liūdėti ir pykti?“

Pasak J. Bortkevičienės, reiktų ne neigti vaiko jausmus, o juos įvardinti, pavyzdžiui: tu pyksti? Tu pyksti, nes nemiegojai? Pyksti, nes nepirkau tau žaisliuko?

„Vaikas nesupranta, kas jam darosi, todėl tėvai turi paaiškinti. Kai vaikas išmoksta garsiai įvardinti savo emocijas, jis greičiau jas paleidžia ir su tuo susitaiko. Leiskit vaikams jausti tai, ką jie jaučia“, – sakė J. Bortkevičienė.

Ji pateikė tipišką situaciją, kai dvejų–trejų metų vaikas eina sveikinti draugo gimtadienio proga ir neša dovaną, tačiau neturi nė mažiausio noro ją dovanoti. „Tai – natūrali vaiko reakcija. Ir tada jam sako: „Nemandagu taip, negalima taip kalbėti“. O paskui moko: „Nemeluok, visada reikia sakyti teisybę.“ Vaikas lieka nesupratęs: kai pasakė teisybę, buvo blogas, tai ką jam daryti? Vaiko galvoje pradeda dėliotis: aha, kartais meluoti galima“, – apie dvigubus standartus kalbėjo J. Bortkevičienė.

Jos pastebėjimu, kartais tėvai gyvena nuostata, jog vaikas turi jaustis taip, kaip ir jie. Pavyzdžiui, tėvams eiti į cirką gali atrodyti labai smagu, o vaikas gali klykti iš siaubo pamatęs klouną. Arba tėvai ragina paglostyti mielą, mažą šuniuką, tačiau vaikui šis „mažylis“ – aukščiau liemens.

Nutilo – problemos nebėra?

Anot J. Bortkevičienės, liepimas vaikui, kuomet jis rėkia, nutilti, anaiptol nereiškia, kad tuomet nurims ir jo išgyvenamų emocijų jūra.

„Kai vaikai nuolat girdi: „nerėk“, „užsičiaupk“, „baik staugti“, tai yra, kai įsakmiai nutildomos emocijos, jie jas kaupia viduje. Vadinasi, vaikas namuose bus tylus, bet tada išėjęs į darželį, jis gali išsilieti ant kitų vaikų. Jis gali pradėti mušti, tampyti, kandžioti kitus, daužyti daiktus, laužyti žaislus, nes vaiko pyktis niekur nedingsta, o neišreikštas jis virsta agresija. Tada ateina tėvai į darželį ir išgirdę iš auklėtojos, kad kažkas ne taip, stebisi: „Mes problemų neturime, namuose viskas gerai, – kalbėjo J. Bortkevičienė. – Dažniausiai taisyklė yra tokia: kai vaikui yra blogai namuose, jis išsilieja darželyje. Kartais gali tėvai namuose ir nerėkti, o pykti tyliai, tačiau vaikas jaučia tvyrančią įtampą ir kai niekas neišsako emocijų, gali savaip viską interpretuoti. Dažniausiai vaikai ima kaltinti save.“

Išmanieji įrenginiai žaloja vaikų smegenis

J. Bortkevičienė buvo kategoriška apie tėvų rastą receptą greitai nuraminti vaiką įjungiant jam televizorių, kompiuterį ar įduodant išmanųjį telefoną. „Vaikas rėkia – įjungiu kompiuterį, ir vaikas sėdi ramiai. Taip, jis sėdi, bet ar jis išmoko valdyti save? Jis tik suprato, kad kai yra blogai, reikia paspausti tą mygtuką“, – kalbėjo J. Bortkevičienė.

Jos pastebėjimu, masė tėvų džiūgauja, koks jų vaikas esąs gabus, nes pats vos ne nuo gimimo moka susirasti kompiuterinius žaidimus ir juos žaisti, tačiau mokslininkai jau įrodė, kad išmanieji įrenginiai kenkia ikimokyklinio amžiaus vaiko smegenims.

„Tuose aparatuose vaizdas per daug greitai keičiasi, vaikams tai patinka, bet jų smegenys nespėja apdoroti informacijos ir taip yra pažeidžiamos“, – paaiškino J. Bortkevičienė, perspėdama, kad būtent besaikis naudojimasis išmaniaisiais įrenginiais yra viena priežasčių, kodėl mokyklose vis daugiau vaikų sunkiai sutelkia dėmesį ir yra hiperaktyvūs.

„Ikimokykliniame amžiuje pats svarbiausias dalykas vaikui yra pažinti pasaulį, gamtą, visa, kas mus supa. Jeigu kompiuterio nebus, vaikui jo ir nereikės“, – įsitikinusi psichologė.

Kai vaikas nebevaldomas

Kai vaikas tampa nevaldomas – rėkia, šaukia, draskosi, pirmiausiai tėvai turi pasižiūrėti į save ir sau pasakyti: „Stop. Vienintelis dalykas, ko tu negali dabar daryti, tai rėkti.“ Jeigu emocijų tiek daug, kad atrodo, jos tuoj sprogs, tada reikia atsitraukti nuo vaiko, išeiti iš jo „vaizdo“ ir sugrįžti tik nusiraminus.

„Pirmas dalykas: supraskite, kad tai yra jūsų vaikas, ir kai vaikas rėkia, vadinasi, jam reikalinga pagalba. Turėtų užsidegti „lemputė“: kas mano vaikui atsitiko? Kodėl jis taip pradėjo elgtis? Gal trečiųjų metų krizė, vadinasi, aš turiu užbrėžti ribas; gal vaikas nemiegojo, vadinasi, rytoj jį guldysiu laiku; gal nevalgęs, tai mano užduotis – kuo greičiau pamaitinti“, – paaiškino J. Bortkevičienė, pabrėžusi, kad ikimokyklinukas dar tik mokosi kontroliuoti savo emocijas.

Psichologė atkreipė dėmesį ir į tai, kad svarbu vaikus mokyti ne tik, kaip valdyti neigiamas emocijas, bet ir išreikšti teigiamas.

„Pagalvokite, kiek tėvų, pamatę saulėlydį, garsiai ir emocingai juo grožisi? Mes per mažai viskuo džiaugiamės. Prie stalo sėdime ir valgome – skanu, neskanu, o visų išraiška ta pati. Geriau pakalbėkime, o kokį skonį jaučiame? Reikia diskutuoti su vaikais apie emocijas, kas yra gera, kas įdomu. Pasakyti vaikui: „Kaip aš tavim didžiuojuosi“ ir tada nenustebkite, kai jis vieną dieną lygiai tokia pačia intonacija tą patį pasakys jums. Vaikai yra jūsų portretas, jūsų atspindys“, – sakė J. Bortkevičienė.

Šaltinis http://www.vlmedicina.lt

RAŠYTI KOMENTARĄ