99061e3a4df37e7b5f0784e265bee485

KĄ DARYTI, KAI BARASI BROLIAI IR SESERYS?

Labai daug tėvų ieško būdų, kaip padaryti, kad vaikai gyventų taikoje. Ir labai daug specialistų turi krūvą patarimų. Tačiau gyventi tenka mums, o ne jiems. Todėl labai svarbu išsiaiškinti vaikų nesutarimo gilumines priežastis. Pasikalbėkime.

Vaikai mus budina

Vaikai turi viena pagrindinį atėjimo į konkrečią šeimą tikslą: pažadinti tėvus jausmų išgyvenimui. Mes, suaugę, išmokome gyventi diplomatiškai, tvarkingai, nutylėti „dėl šventos ramybės“ ir pan. Ir kas gi nutinka? Šeimoje su vaikais ar vienu vaiku du suaugę būtinai sulaukia tokio etapo, kai vaikas pradeda hiperbolizuotai reikšti savo jausmines būsenas, o jei yra daugiau vaikų – vaikai pradeda bartis. Tėvai tarsi nesuvokia, kas darosi. O vaikas tiesiog jausmus rodo ir už save, ir už mamą, ir už tėtį. Todėl stebimas didžiulis jausmų intensyvumas. Galima sakyti, kad kai tėtis ir mama jausmiškai yra nutolę vienas nuo kito, kad net nesibara, intensyviai bartis pradeda vaikai.

Kodėl vaikai barasi?

Visų pirma, mes turime peržiūrėti savo santykius su artimaisiais žmonėmis. Kaip mes bendraujame su savo tėvais, broliais ir seserimis? Kaip bendraujame su vyro ar visų vyrų, kuriuos turėjome, tėvais ir gimine? Kaip bendraujame su savo buvusiais vyrais? Kaip bendraujame su esamu vyru? Kaip bendraujame su darbdaviu ir kolegomis? Jei kokiuose nors santykiuose išduodame save, meluojame sau ir kitiems, apsimetinėjame, pataikaujame, vaikai duos apie tai žinoti mums nepatogiu būdu – jie pradės bartis su visu aplinkiniu pasauliu. Augantis vaikas – tai nemokamas terapinis instrumentas gydyti save. Mums užtenka tik stebėti savo vaikus, matyti jų elgesyje savo brandos stoką ir auginti save. Dažniau, visgi, mes tikimės iš vaikų daug daugiau nei pajėgiame patys. Tad, kai vaikai barasi tarpusavyje, pradėkime pagreitintą asmeninę psichoterapiją.

Kaip galime padėti vaikams?

Pirmoji pamoka, kurią teks išmokti: esame vaikų emocinės šiukšlių dėžės. Mes turime pakęsti vaikų nemalonias emocijas, jas paimti iš jų. Kai vaikai pradeda tarpusavyje nemaloniai elgtis, tai ženklas, kad „piktukui“ trūksta meilės. Vietoj bausmės teks duoti meilės. Antroji svarbi pamoka: vaikas meilės nusipelno ypač tada, kai jis jos tarsi nėra vertas. Duokime „pasišiaušusiam“ vaikui kokybiško dėmesio, būkime su juo, domėkimės juo, leiskime jam būti tuo nepatenkintu ir nemaloniai nusiteikusiu, rodykime jam savo meilę intensyviau nei kada nors. Ir tai nebus vaiko lepinimas. Tai bus vaiko priėmimas prie bet kokio jo elgesio. Jei vaikas elgiasi netinkamai, specialiai skriaudžia kitus brolius ir seseris, atsitraukime nuo jo emociškai kuriam laikui, tačiau mintyse ir širdyje būkime labai arti jo.

Mokykime vaikus kalbėti apie save ir prašyti

Trečioji pamoka mums: mes esame didieji vaikų vadybininkai ir mokytojai, kaip reikšti jausmus ir prašyti. Vis priminkime vaikams: kai jausitės nemaloniai, pasakykite man apie tai; kai norėsite pabūti po vieną, praneškite apie tai; jūs neprivalote susitvarkyti savo santykių be manęs; aš esu didelė, aš padėsiu jums bet kada. Padėkime vaikams patiems savimi pasirūpinti. Ypač saugokime vaikus nuo prievartavimo rūpintis jų mažesniais broliais ir seserimis. Žinoma, kad esame šeima ir privalome laikytis iš vien. Tačiau prievartauti vaiko būti su kitais vaikais – neteisinga. Mums turi užtekti vaiko geros valios. Neperlenkime lazdos, prašykime paslaugos ir priminkime vaikams jų teisę pasakyti mums „ne“. Vaikai neprivalo mums lengvinti gyvenimo. negalime iš vaikų tikėtis, kad jie mums padės bet kada. Juk dažnai net buvę partneriai nepadeda.

Neužstrikime aiškinimuose

Vaikai gali bartis dėl įvairiausių dalykų. Ne į visus juos mums verta reaguoti. Tiesiog matykime vaiko pervargimą, nusivylimą, dėmesio stoką ir pan., mokykimės kompensuoti meilės trūkumą, suteikti, taip vadinamą, pirmąją pagalbą. Kad atmosfera tarp brolių ir seserų nurimtų. Todėl ne tiek svarbus barnio turinys, kiek pats faktas. Juk priežasčių barniui galime rasti visada. Mums reikia rasti priežasčių taikai. Kai šeimoje yra daug vaikų, suaugę privalo prisiimti atsakomybę už tai, kad vaikai negadintų vieni kitiems gyvenimo. Daug tėvų verčia vaikus patiems išsiaiškinti, patiems susitarti, neva, esate broliai, tai ir gyvenkite, kaip norite. Tai nėra atsakinga. Vaikams labai reikia tėvų. Ypač skirtingo amžiaus, didelio amžiaus skirtumo vaikams. Būkime taikos tarpininkais, draugystės vadybininkai. Gali tekti suktis mums ne itin patogiais būdais, savo asmeninio laiko sąskaita, jei vaikai yra didelio nesutarimo etape. Pvz. vieną vaiką išsivežti su savimi, kitam suorganizuoti laisvalaikį, trečią išsiųsti į jo svajonių stovyklą ir t.t. Turime būti apsukrūs.

Vienišos mamos

Kadangi po skyrybų vaikus augina dažniausiai mamos, o tėvai pildo tik matomą formalią skyrybų pasekmių sąlygą – moka vaiko išlaikymo pinigus, tai mamai dažnai tenka laviruoti tarp vaikų ir tai gali būti didžiulis iššūkis. Tokiu atveju mamos turi išmokti prašyti pagalbos savo draugų, artimųjų, sumaniai organizuoti vaikų laisvalaikius, kad ne tik vaikai vieni nuo kitų pailsėti, bet ir mama nuo vaikų krūvos. O vaikų tėvui nuolat, įkyriai priminti jo dharmą, t.y. prievolę ir atsakomybę ne tik duoti vaikui pinigų, bet ir būti su vaiku. Neformuokite įpročio, kai buvęs vyras tampa nerūpestingu, ateinančiu pažaisti su vaikais tėvu. Drąsiai dalinkitės atsakomybe už vaikus, nes tokia ir yra mamos pareiga. Priešingu atveju, mama iš baimės arba puikybės, viskuo turės rūpintis pati. Ir tos „šventos ramybės“ vis tiek nebus. Būkime kūrybiški. O jei tenka patirti sudėtingesnes situacijas, patikėkime jas Dievui.

Šaltinis:

https://minfo.lt

RAŠYTI KOMENTARĄ