c415d5dab171abdd_14984585469_ffcaa993f8_o

VAIKŲ AMŽIAUS SKIRTUMAS. AR YRA SKIRTUMO REIKŠMĖ?

Lūkesčiai lūkesčiai lūkesčiai. Ir vaikų amžiaus skirtumas. Amžinos aktualijos, viena iš karštųjų temų, nes variantai du – mažas arba didelis skirtumas. Ir visi skubės patarinėti iš savo varpinės ir patirties. Šiandien nutariau ir aš pakalbėti apie tai…

O koks gi skirtumo skirtumas?

Skirtumas tėra tėvams. Vaikams – kaip ir jokio. Nes vaikai auga sau. Ir tik tėvai juos apkrauna išgalvotom atsakomybėm, supančioja savais lūkesčiais, kad gi privaloma žaisti, dalintis, prižiūrėti, globoti jaunesnį… Taip iš pirmagimių atimama teisė būti vaiku, nes jis labai greitai padaromas jaunesniojo globėju. O gi vaikus gimdo tėvai! Kuo nusikalto tie ūgtelėję vaikai? Žinoma, visur geriausia saikas. Pagalba mamai, ypač ta, kurios pats vyresnėlis prašo – vaikai mėgsta padėti tėvams. Ir kol tas savaiminis noras nesugadinamas draudimais padėti (nelįsk, nemoki, užgausi…) arba nurodymais priverstinai padėti (eik būk su broliu, sakau) – tol viskas būna gerai. Bet… dauguma jau užaugusių vaikų (mūsų, suaugusiųjų) turim karčios patirties. Patys auginome jaunesnius arba buvome nemylimi vyresnių brolių/sesių. Nes mums liepė prižiūrėti arba mes buvome priverstinai prižiūrimi tų, kurie mūsų prižiūrėti visiškai nenorėjo.

Tėvų milijonai lūkesčių 

Kad vaikas bus toks ir toks, kad darys tą ir tą… nuo pat gimimo ir pat vaikų brandos tėvai smaigsto į vaikus savo lūkesčių adatas. Štai, garbaus amžiaus moteris kasdien zyzia savo vaikams, kodėl tie du nebendrauja kaip brolis su broliu. Šitiek metų jau! Ir ji net neklauso, niekad neklausė, ką vaikai jai kalbėjo, kodėl jie nenori bendrauti, kur skiriasi jų interesai. Motulė teturi lūkestį – kad vaikai bendrautų. Nes taip reikia. Nuo pat gimimo. O tie du broliai visiškai neprivalo bendrauti. Juk bene viena svarbiausių deklaruojamų laimingo gyvenimo taisyklių – nebendrauk su nemaloniais žmonėmis. Tad kodėl savas tai jau lygu maloniam? O vaikystės žaizdos būna gilios ir retai kada pilnai sugyja…

1434495012597

Tėvų svajonė

Žinoma, tai svajonė. Graži svajonė, kad savi vaikai būtų lyg kumštis. Bet ką tėvai padaro dėl to svajonės? Kraujo ryšys – ne joks argumentas. Pagarba – bene didžiausias jis būtų… Vaiko, asmenybės gerbimas nuo pat mažumės. Jo klausymas, jo nuomonės vertinimas. Nes niekas nieko neprivalo. Niekas niekam neskolingas. Vaikai neskolingi tėvams – juk tėvai pasikvietė vaikus į žemę. Broliai neskolingi broliams – nes vėlgi kitą brolį žemėn pasikvietė tėvai. Ir ta „turi bendrauti“ vizija, tas visas „turi turi turi“ įterpia mus į tokius rėmus, kad tampame akli ir kurti tam, kas vyksta tame kumštyje – šeimoje. O kiek tėvų negirdi ir nemato savo vaikų kivirčų, nesidomi ir nesigilina… nes juk negali būti, ai, išaugs… O vaikai suauga. Suauga su vaikystėj žaizdom, padarytom tų artimiausių – brolių, sesių, tarpusavio konfliktams neregių tėvų.

Mes buvom vaikais. Užaugom. Turim patirties. Turim galimybę nekartoti tėvų klaidų. Neužkraukim savo vaikų ne jų lūkesčiais ir per didelėm pagal amžių atsakomybėm. Leiskim jiems augti, jie auga sau, jie išeis. Jie kurs gyvenimus ir taip pat vertins mus, kaip mes dabar vertinam savo tėvus. Rankose turim įrankius daug ką pakeisti. Telieka suvokti, pasinaudoti ir… augti. Augti su savo vaikais kaip ir kasdien!

Autorė Indė Bagdonė

RAŠYTI KOMENTARĄ