stork_baby

IŠ KUR AŠ ATSIRADAU?

Anksčiau ar vėliau visi tėvai sulaukia šio klausimo. Ir sulaukę dažnai pasimeta — ką gi čia dabar atsakius, ar aiškinti viską detaliai, o gal pasitelkti pasaką apie kūdikius atnešančius gandrus? Nei pirmas, nei antras atsakymas nebūtų geras, sako psichologė Lina Kalinauskienė ir primena, kad prieš klausimų iš intymiosios gyvenimo srities periodą turėsite pereiti ištisą „kodėl“ kamantinėjimo ruožą.

100 kodėl per dieną

Mažam žmogeliukui viskas smalsu — ir kodėl saulė šviečia, ir kodėl žolė žalia, ir kodėl šuniukas nekalba, bet patys turbūt puikiai žinote, kad klausimų sąrašą būtų galima tęsti be galo be krašto… Pirmieji kodėl? paprastai iškyla 2-3 metukų mažyliams. Tėveliams patariama pasitelkti kantrybę ir pasistengti atsakyti į visus kodėlčiuko klausimus. Nebūtina smulkiai aiškinti gamtos ar fizikos dėsnių, užtenka trumpo — 3-4 žodžių, konkretaus ir vaikui suprantamo paaiškinimo. O kartais ir nenoras sužinoti būna kaltas dėl 100 kodėl per dieną. Anot psichologės, tai vaikui gali būti tarsi kontakto palaikymas su tėvais. Tokiu atveju mažyliui rūpi ne pats atsakymas, o ryšys su gimdytojais.
Ką daryti, jei kodėlčiuko klausimų lavina ima erzinti ir tenka jau kelintą kartą atsakyti į tą patį klausimą? L. Kalinauskienė pataria tiesiog pasakyti, kad į šį mažylio klausimą jūs jau atsakėte ir dabar jis jau žino atsakymą. Tačiau jei klausimas naujas — sukaupkite dar truputėlį kantrybės ir patenkinkite vaiko smalsumą. Svarbu ir tai, kad dėl vaiko žingeidumo nenukentėtų ir tėvų poreikiai, tad jei tikrai neturite laiko — paaiškinkite tai atžalai ir prižadėkite, kad į jo klausimą atsakysite kitą kartą ar rytoj. Žinoma, nepamirškite šio pažado ištęsėti!

„Nepatogūs“ klausimai

166622933

Dalį vaiko klausimų galima pavadinti „nepatogiais“ — tokiais, į kuriuos tėvams atsakymą surasti sunkoka ir kartais gal net norisi, kad atžala apie „tai“ kuo ilgiau nepaklaustų. Tačiau, jau minėjome, vaikams juk viskas įdomu. O štai tėveliai, sako psichologė, kartais patys pernelyg sureikšmina klausimus ir atsakymus apie intymiąją gyvenimo sritį, kai tuo tarpu vaikui klausimas „iš kur aš atsiradau“ yra lygiareikšmis „kodėl aš turiu dvi rankas?“. Taigi — pirmųjų „nepatogių“ klausimų galima tikėtis iš 3-4 metų vaiko, kai formuojasi lyties tapatumo suvokimas ir vaikas pradeda suprasti kas jis — berniukas ar mergaitė. Pirmieji klausimai dažniausiai ir būna apie lytį — kuo skiriasi berniukai nuo mergaičių, kodėl jis (ji) turi tą, ko neturiu aš, ir panašiai. Netrukus atžala paklausia to tėvams sudėtingojo „iš kur aš atsiradau?“.Jei šį klausimą užduoda trimetis, jo smalsumui patenkinti užteks atsakyti „iš mamos pilvelio“. Tikėtina, kad vėliau išgirsite „o kaip aš atsiradau mamos pilvelyje?“ — tada turėtų sekti atsakymas „susijungė mamytės ir tėvelio sėklytė, ir tu atsiradai“. Dar vėliau galite sulaukti klausimo, kaip tėvelio sėklytė atsirado mamos pilvelyje — tada patariama vaikui paaiškinti plačiau, nepamirštant vartoti tų žodžių, kuriais šeimoje vadinate lytinius organus. Na, o jei tėvams itin drovu ir nepatogu kalbėti apie intymius dalykus su vaiku, psichologė pataria nupirkti vieną iš apie tai pasakojančių knygučių vaikams. Jei atžala dar nemoka skaityti, galėsite skaityti ir kalbėtis kartu. Ir vis dėl to geriau išdrįsti pasikalbėti, priešingu atveju norimą informaciją mažyliui gali suteikti kiemo ar darželio draugai. Didžiausias pavojus — toji informacija gali būti netiksli ir neteisinga. Nepatariama atsakymų iliustruoti tikromis situacijomis. Pavyzdžiui, klysta tėvai, nusprendę kelerių metų atžalai leisti dalyvauti mažojo broliuko ar sesutės gimdyme. Vaikas matytų kraują, skausmą ir kančią, ir vietoj trokštamo atsakymo patirtų traumą.

Klausimai apie mirtį

Į juos tėvams atsakyti taip pat nelengva. Apie mirtį vaikai dažniausiai paklausia, kai miršta artimas žmogus arba naminis gyvūnėlis. Jei vaikas dalyvavo laidotuvėse, tikėtina, kad paklaus apie tai, kaip tas žmogus ar gyvūnas laikosi užkastas po žeme — gal ten baisu, blogai ar skauda. Neišvengiami ir klausimai: „kodėl jį palaidojo?“, „kodėl užkasė?“. Psichologė siūlo atsakyti pasinaudojant religinėmis tiesomis — jei tėvai tikintys. Jei ne, vis tiek reikėtų atsakyti taip, kad jūsų žodžiai palaikytų vaiką. Pavyzdžiui: „Užkasė tik jo kūnelį, bet iš tikrųjų jis tavo širdutėje išliko gyvas“.
Neverta vaikui kalbėti, kad šis žmogus niekada nebegrįš, jo nebėra ir mes jo niekuomet nebepamatysime. Vaikai, anot L.Kalinauskienės, iki 6 metų amžiaus nelabai supranta mirties baigtinumo ir neišvengiamumo. Mažyliai linkę manyti, kad miršta tie, kurie to nori arba „blogiečiai“, kad mirusiuosius galima atgaivinti. 5-7 metų vaikai jau pradeda suprasti mirties realumą, ir tai, kad anapilin gali išeiti ne tik svetimi, bet ir artimi žmonės.

Netinkami atsakymai

Jei tenka susidurti su mirtimi ir mažylis apie tai klausinėja, psichologė pataria nerodyti, kad tai yra labai baisu ir skausminga. Vaikai net labiau reaguoja ne į tėvų žodžius, bet į jų emocijas, todėl net ir susirūpinęs mamos veidas gali mažyliui perduoti nerimą bei baimę. To pasekmės — vaikas nuolat jaučia nerimą, gali pradėti blogai miegoti, naktimis šaukti mamą, dienomis nenorėti jos paleisti. Tai, jei patys tėvai nepasiduoda skausmui ir liūdesiui, po poros mėnesių turėtų praeiti.
Kaip ir gąsdinantys, taip ir melagingi atsakymai į vaiko klausimus nėra geri. Po kiek laiko mažylis vis tiek sužinos teisybę ir tuomet mamos ar tėčio paklaus: „O kodėl tu man tada melavai?“. Todėl, kad ir kokios naudingos, norint išsisukti iš „nepatogių“ klausimų, būtų pasakos apie naujagimius kopūstuose ir kūdikius atnešančius gandrus, pats laikas jas pamiršti.

RAŠYTI KOMENTARĄ