2017-02-22

Kad maži vaikai serga, man tikrai nebuvo naujiena. Kad kartais prireikia ir rimtos medikų pagalbos ir priežiūros – taip pat. Bet visada slapta vyliausi, kad mums taip nenutiks. Negaliu skųstis, juk vis dar nežinai, kas yra antibiotikai ar ausų uždegimas. Rimčiausia iki šiol sirgta liga buvo vaikiška tridienė karštinė, sloga ar bronchitas. Bet šįkart ligos deja sekė viena po kitos.

Iš pradžių iš niekur nieko prasidėjusi ir net keturias paras trukusi aukšta temperatūra vis dėlto baigėsi bronchitu. Na, o nuvažiavus į ligoninę atlikti kraujo tyrimo, pasigavome dar ir Roto virusą. Nesvarbu, kad nebuvo jokio kontakto, kad ligoninėje prabuvome vos pusvalandį ar dar trumpiau. Pasirodo tiek ir teužteko.

Rotas visa savo jėga užklupo tik po kelių dienų. Kadangi jau ir taip buvai išvargęs nuo bronchito, nepasižymėjai tau būdingu apetitu, nors mama buvo „pagatava“ pagaminti bet ką (tikrai bet ką: makaronus, blynus, sausainius…), per trumpą laiką praradai apie du kilogramus svorio… Dar niekada nebuvome matę tavęs tokio nelaimingo, mieguisto ir be lašelio energijos. Net visko mačiusi močiutė palūžo ir pirmąsias dienas negalėjo aplankyti tavęs ligoninėje…

Jeigu jums kyla klausimų, kaip tokiam mažam vaikui statomas kateteris, kaip mažylis gali ramiai išbūti su lašeline, manau, atsakymą puikiai iliustruoja tetos gydytojos pasakymas: „į ligoninę sveikų neguldome…“. Būtent toks ir buvai visas sekančias tris paras… Kai beveik be jokios pertraukos tau buvo nuolatos lašinama lašelinė, tau beveik nerūpėjo į rankytę įstatytas kateteris. Tu nesiskundei, kad laiką tenka leisti lovoje, nes beveik visada miegodavai… Taip, mažyliui, mamai ir artimiesiems tai buvo sunkus laikas, o ypač kai abu tėvai taip pat buvo peršalę ir balansuojantys ant ligos ribos.

Bet tėvystė ir yra tai, kad save ir savo poreikius nustumi šiek tiek į šalį. Tikėjimas, kad begalinė meilė gali prisidėti prie greitesnio gijimo. Džiaugiuosi, kad tai truko tik tris dienas ir ketvirtosios dienos rytą tu pagaliau pakilai iš lovos, susiradai savo batukus, apsiavei ir paklausei: „mama, kur striukė? Reikia apsirengti. Einam.“ Tai buvo patys gražiausi per pastarąsias dienas mano ausiai girdėti žodžiai  Ir mes nieko nelaukdami išėjome, nes juk namų sienos gydo 

Deja, namuose ligos dingo ne iš karto. Dar tą pačią dieną prasidėjo didelė alerginė reakcija (neaišku į ką, juk pastarąsias savaites beveik nieko nevalgei)… Žiūrėjome su tėveliu į tavo vargšą kūnelį, kuris buvo tapęs vienu dideliu raudonu plėmu… Džiaugiamės, kad viskas jau praeityje! Tikrai tikiu, kad visa tai labai greitai pasimirš ir paskęs toje gausybėje gerų ir teigiamų emocijų, kurias kiekvieną dieną mums atneši!

Linkiu sveikatos visiems sergantiems mažyliams, o jų tėveliams – stiprybės.

Dovilė

Puslapiai: 1 2