education-KindergartenProject

MAMYTĖS DIENORAŠTIS: ADAPTACIJA II DALIS

2016-08-26

Taigi, antroji adaptacijos savaitė pasibaigė bene taip pat greitai, kaip ir prasidėjo… Į darželį Motiejus nuėjo tik pirmas dvi dienas, o trečiadienį atsikėlė su temperatūra. Žinau, ką dauguma mamų dabar galvoja, kad ligos yra viena iš dažniausių darželio palydovių. Tačiau aš nepuoliau iš karto kaltinti darželio. Viena vertus, pasižiūrėkime, kokie „vasariški“ už lango orai! Vėjas ir lietus yra nuolatiniai palydovai… O juos seka ir įvairūs virusai. Todėl aš veikiau nutariau pagilinti savo žinias, kaip derėtų Motiejų užgrūdinti, kaip sustiprinti jo imunitetą, o ne ieškoti kaltų…

Na, o kalbant apie tas dvi dienas, kai maniškis į darželį visgi ėjo ir pasiliko jau visoms 5 valandoms, kurias ir ruošiausi praleisti darbe, turiu pasakyti, kad rytai buvo sunkesni nei anksčiau. Motiejus greičiausiai jau suprato, kuo kvepia ta ankstyvoji kelionė ir tai, kad jis persiauna tapkutes, o mama laikosi įsitvėrusi rankinuko… Ašarų buvo daugiau, bet, kaip sako auklėtojos, tikrai ne tragedija.

Džiaugiuosi, kad Motiejus pasveiko vos per kelias dienas ir savo atnaujintos karjeros darbe nereikėjo pradėti atsiprašymais, nedarbingumo ėmimais ar auklių paieškomis. Taigi pirmąją dieną, kai mamai teko eiti į darbą, Motiejus žingsniavo į darželį. Kaip ir buvo galima tikėtis, po ilgesnės pertraukos, ašarų buvo pakalnės. Nuoširdžiai džiaugiuosi dėl supratingų auklėtojų, kurios man uždarius duris po keliolikos minučių atsiuntė nuotrauką, kaip mano vaikas užsiėmęs dėlioja dėliones!

Vis dėlto maksimalių išbandymų ir pokyčių metas jaučiasi ir namuose. Dar niekada nebuvo tokių isterijų (tikrąją to žodžio prasme), kai mama negali būtent šią minutę nieko nelaukiant paimti Motiejaus ant rankyčių. Nenoromis pasilieka su kitais asmenimis, o man išėjus paprasčiausiai į kitą kambarį, jau girdžiu verksmą ir jį lydintį šaukimą: „mama!“. Domėjausi ir tikiu, kad visa tai yra darželio įtaka. Kad vaikas, visą dieną būdamas svetimoje aplinkoje riboja savo emocijas ir jas (kaip greičiausiai ir suaugusieji) išlieja patiems artimiausiems asmenims. Šiuo atveju, būtent mamai. Nesielvartauju ir nepergyvenu. Neverkiu tyliai susirietus kamputyje ir niekam per daug nesiskundžiu. O tiesiog ieškau išeities. Duomiuosi šiuo ypatingu, subtiliu ir didelio mamos dėmesio, meilės bei rūpesčio reikalaujančiu periodu. Bandau Motiejui skirti kuo daugiau kokybiško laiko, užsiimti su juo, parodyti ką nors naujo, įdomaus, kur nors nuvykti. Manau, kad vaikui reikia pergyventi šias pamokas, o mūsų, mamų užduotis, kuo labiau jiems padėti. Net jei tai ir kainuotų 100 proc. jūsų susitelkimo, dėmesio, tik gerų ir teigiamų emocijų. Juk mes atsakingos už savarankišką ir sąmoningą savo mažylių ugdymą. Mokome juos miegoti, valgyti, žaisti, būti smalsiais, mandagiais, mylinčiais… turime išmokyti ir atsiskirti nuo mamos, socializuotis, susirasti draugų, prisitaikyti prie naujos aplinkos. Ir aš su didele meile, džiaugsmu ir apsišarvavusi kantrybe esu pasirengusi dar vienai pamokai :)

Mama – mokytoja,

Dovilė

RAŠYTI KOMENTARĄ