VAIKAI arba didžiausia dovana, kokią žmogus gali gauti.

Niekad nesupratau laikrodžio sukinėjimo. Toks vaizdas, kad kažkas tiesiog nori supurtyti tavo gyvenimą ir įnešti į jį šiek tiek chaoso, sujaukdamas įprastą ritmą. Taip stipriai to nepajausdavau, kol neturėjom vaikučio. Nes jis juk ta papildoma miego valanda nesinaudoja, keliasi kaip diktuoja jo biologinis ritmas, o tėveliams tai – viena valanda anksčiau.

Bet kai tave pažadina garsus pfzzzzzrrr ir įnirtingos pastangos išspjauti kuo aukščiau čiulptuką, neturi kitos išeities, kaip tik prabusti su šypsena. Ir susimąstyti, kad žymiai labiau, nei atsukta valanda, tavo gyvenimą pakeitė tas mažas, šalia gulintis vijurkas.

Dar vakar vyras užklausė ar atsimenu mūsų gyvenimą, kai buvom dviese. Sako, kiek daug laisvo laiko mes turėjom, ir ką mes tada veikėm? O aš nieku gyvu nenorėčiau grįžti į tą laiką, nes dabar – kiekviena akimirka yra tokia kupina pilnatvės, pilna šypsenų, pilna prasmės.

Žiūriu aš į tą laimingą mažojo veidelį ir prisimenu, kaip verkiau vyrui ant peties, kai gydytoja pasakė, kad nusiteikčiau, jog vieną ar du metus nepastoti yra normalu, o paskui jei ką – žiūrėsim kaip gydyt.

Mažasis pas mus atėjo labai greitai. Matyt žinojo kaip stirpiai mes jo laukiam. Bet žinau tiek daug porų, kurioms laukti tenka ir metus, ir penkis.. Todėl kiekvieną dieną dėkoju Dievui, už tą, dviem dantim besišypsančią dovaną, kurią mums įteikė. Ir net naktim, besikeldama kas dvi valandas, aš nesiskundžiu, aš šypsausi. Nes yra milijonas moterų, kurios nedvejodamos norėtų susikeisti su manim vietomis.

Ir ką reiškia tas miego trūkumas ar jau pradėję pilkėti paakiai, palyginus su tom mažom žydrom akutėm, kurios žiūrėdamos į tave sako – Tu man esi visas pasaulis

Deimantė Šmitė