PASIEKIMAI arba kartais viską žinanti mama žino ne viską.

Aš tikrai labai džiaugiuosi kiekvienu savo mažojo pasiekimu ir nelenktyniauju su kitų vaikų pasiekimais. Tačiau pamačiusi, jog mano vaikučio bendraamžiai jau stojasi ant kojyčių, o kai kurie net ir savarankiškai vaikšto, susimąsčiau ar padariau viską, kad mano pipiras pakankamai judėtų.

Prisipažinsiu, dažnai sau į pagalbą pasitelkdavau populiarų gultuką, kuriame mažasis patogiai sūpuodavosi, o aš džiaugdavausi galėdama nudirbti savo darbus. Tačiau ištraukus iš jo ir pasodinus sūnų ant kilimėlio, pastebėjau, kad jis smagiai žaidžia su žaislais tol, kol jie nenurieda toliau, nei jis gali pasiekti. Tada prasideda ašaros ir pykimai vietoje savarankiškų bandymų nušliaušt ar nuropoti ir pasiimt.

Nusprendžiau apsilankyti ir pasitarti su kineziterapiaute. Kuri, apžiūrėjusi mažylį pasakė, kad jis tvirtas, bet visiškas tinginiukas. Tai buvau pastebėjusi ir pati, tad nusprendėm, kad mažyliui į naudą bus palankyti mankšteles.

Sakau atvirai, rašau šį įrašą dėl to, kad noriu nuoširdžiai padėkoti mūsų nuostabiajai kineziterapiautei Agnei Udinskienei. Jos dėka, jau po keturių mankštelių mano tinginiukas pradėjo judėti savarankiškai. Tiesa, jis ne ropoja, o atradęs savo būdą, keliauja užpakaliuku. Tačiau kiek jam laimės! Jis net pats meta žaisliukus tolyn, kad galėtų nukeliauti iki jų ir krykštauti dėl savo pasiekimų.

Ropoti įprastai jis tikriausiai ir nepradės, nes jau įnirtingai stojasi ir šauniai laikosi ant savo kojyčių. Ir kas kartą žiūrėdama į jo pasiekimus aš džiaugiuosi pažinodama tokią puikią gydytoją kaip Agnė. Ir suvokiu, kad kartais, kad ir kokia gera mama bebūtum, nežinai kaip padėti savo mažyliui.

Viskas su laiku – galvojau pati. Tačiau gydytoja paaiškino, kad ropojimas, šliaužiojimas ar kitoks judėjimas stiprina vaiko stuburą ir padeda išvengti nugaros problemų ateityje. Tad aš labai džiaugiuosi nepabijojusi pasitarti su specialistu. Taip darau visada, kai pati suabejoju ar tikrai žinau geriausią sprendimą. Smagu, kad mano ir Agnės pasaulėžiūros sutampa ir mankštelių metu galime pabendrauti kaip draugės. O kitiems pasakodama apie ją, vadinu ją fėja. Nes jos švelnumas ir rūpestingumas pavergė mano mažylio simpatijas dar tada, kai ši specialistė mokė jį verstis ant pilvuko ir laikyti galvytę.

Taip, mamos žino geriausiai. Šiuo atveju, žinojau, kad žinau ne viską. Ir labai džiaugiuosi radusi su kuo pasitarti.

Ačiū Tau, Agne!

Su meile, Deimantė