pexels-photo-482801

ATVIRAI APIE MOTINYSTĘ

Taip, kartais aš pasakoju apie motinystę be pagražinimų, be apgaulės, nepostringaudama, jog tai, atseit, begalinis nesiliaujantis pasitenkinimas ir malonumas. Nes tai ne malonumas, o milžiniškas darbas. Tačiau šis darbas „gerai apmokamas“. Tiesa, daug kas to nepastebi ir nelaiko šio „atlygio“ vertingu. Juk jis ne eurais mokamas, o šypsenomis, apsikabinimais ir pačiais įvairiausiais sugebėjimais.

Dažniausiai šis darbas malonus, ir daugelio minusų nepastebime, o kitus nesunku kompensuoti. Jeigu yra toks noras, savaime aišku, kadangi galima susifokusuoti vien į minusus ir pastoviai dejuoti dėl prarastų šansų gyvenime, imti savęs gailėtis ir pradėti manyti, jog gyvenimas ką tik buvo palaidotas po kalnu sauskelnių. Kaip kam – asmeniškai man gyvenimas prieš dešimt metų tik prasidėjo, ir sužaižaravo naujomis, iki tol neregėtomis spalvomis. Juk šitokie horizontai atsiveria, kai gimsta vaikai!

Motinystė – tai didelė laimė, tačiau ji neduodama šiaip, nemokamai. Teks padirbėti. Tai dar ir jūsų vidinio potencialo atsiskleidimas, o ten galima atrasti begalę įvairiausių sugebėjimų. Drybsojimas ant sofos niekada neleis nei tokiems sugebėjimams atsiskleisti, nei vidinio laimės jausmo pajausti. Užsiimdami kitais mėgstamais dalykais šiame pasaulyje, jūs irgi niekada šių sugebėjimų neįvaldysite.

Taip sutverta moteris – motinystė atskleidžia pačias įvairiausias jos asmenybės puses, apnuogina ir pačius geriausius bei gražiausius bruožus, ir pačius bjauriausius.

Nenoriu jūsų apgaudinėti, kad būti mama yra lengva ir nieko nereikia daryti. Bėdos mastas, t.y. užgriuvusių darbų apimtis, kiekvienai moteriai skirtingas. Kuo didesnis jos Ego, tuo sudėtingiau būti mama. Sunku kentėti, kažko atsisakyti, atsiprašinėti. O kitoms visa tai lengva ir nepastebima, tarsi ir nėra jokių ypatingų pastangų, grynas malonumas. Tačiau ir tai – apgaulingas jausmas. Tiesiog šios moters širdis jau pasiruošusi motinystei.

Ir dar viena „džiugi“ naujiena – šito egoizmo sulig kiekvienais metais tik daugės. Kuo vėliau gimdysite vaiką, tuo sudėtingiau adaptuotis. Paprastai nutinka būtent šitaip. Matau šimtus tokių pavyzdžių, kai iš pradžių norėjo pagyventi sau, o paskui vaiko gimimas tapo katastrofa. Išimtys negausios. Esu tikra, kad tos, kurios vaikų prisibijo ir nenori, tiesiog jaučia, kad jų laukia nerealiai didelė darbų apimtis ir jos nesusidoros. Ką gi – tai kiekvieno konkretaus žmogaus pasirinkimas: pulti į ataką, kad pasikeistum, ar pasitraukti į šalį ir nieko nekeisti.

Šiame pasaulyje viską geriausią reikia užsidirbti. Ir ne visada tai bus pragariškas darbas, labai dažnai šis darbas būna malonus ir džiugus. Kartais procesas gali būti nelengvas, tarkime, stovi sudėtinga jogos poza ir vos nedūsti iš įtampos. O paskui atsipalaiduoji ir pajauti tikrą „kaifą“ nuo pratimų.

Taip ir su vaikais. Kartais naktimis nemiegi, o mažylis ryte tau nusišypso ir viskas akimirksniu užsimiršta. Pagimdei jį kančiose, bet vos tik pamatei – viskas užsimiršo, širdis užsipildė laime iki pat kraštų. Tuo labiau, kad atsisakyti teks ne visko ir ne visam laikui. Daug kas sugrįš į gyvenimą jau po metų ar pusantrų.

„Nenoriu laukti, nenoriu kentėti, noriu mėgautis!“ – sako dauguma dabartiniame pasaulyje, kur visi lozungai, visos reklamos kala į galvą mintį vien apie pasitenkinimą ir mėgavimąsi gyvenimu.

Visi nori mėgautis ir niekas nenori darbuotis. Tada turiu jums blogų naujienų. Jūs truputį ne ten pataikėte. Materialiame pasaulyje taip neįmanoma. Deja.

Jau atleiskite man, bet jeigu nenorite darbuotis, nenorite keistis, negalite skirti savęs kitam žmogui netgi trumpam laikui, norite gyventi sau ir nepasirengę atsisakyti savo dabartinio gyvenimo pilna apimtimi, tai gal jums apskritai negimdyti vaikų? Nes tie vaikai, kurie tėvams reikalingi tik kaip punktai biografijoje, kurie užaugo kaip klaidos, trukdžiai ir našta, laimingais žmonėmis netampa. Darbo apimtis šiuo atveju išties didžiulė, nerealiai didžiulė, ir ne faktas, kad jūs susidorosite ir apskritai norėsite susidoroti.

Vaikai suteikia didžiulę laimę, kai jie reikalingi. O kai nereikalingi, kai tiesiog jau laikas jų turėti atėjo, gali padaryti visus nelaimingais, tame tarpe ir pačius save.

Mano požiūriu, motinystė negali būti siejama su atsisakymu nuo kažkokių gėrybių ir savęs apribojimu. Kelionės be vaikų, apsipirkimai, užsiėmimas savo hobiu, mėgavimasis jausmais, galimybė eiti ten, kur norisi, laisvė – visa tai tokie niekai, lyginant su motinyste. Pernelyg menkas emocijų paketas.

Šiandien daug ką galima deleguoti, tame tarpe ir vaikus. Atiduoti auklėms, tegu jos kankinasi. Tačiau tada ir visi jūsų bonusai atiteks auklėms. O jūsų gyvenimas niekaip nepasikeis.

Mano manymu, motinystė – tai pati geriausia dvasinė praktika moteriai. Galima kurti begalę įvairiausių teorijų, tačiau mažas vaikas perkrato visą jūsų širdį, kad pasiimtų iš jos viską, ko jam reikia.

Ir štai tada išryškėja visu gražumu tikrasis dvasingumas, asmenybės bruožai, išsivystymo lygis. Motinystė išryškina visa tai taip, jog kartais pačiai bjauru, kad lyg ir tokia visa dvasinga, o pakęsti vaikiškų kaprizų negali. Kas gi čia per dvasingumas toks nenuoširdus?

Taip, kai pagimdysite vaiką, gyvenimas pasikeis ir jau niekada nebus toks kaip anksčiau. Galima įsivaizduoti, kad ankstesnis „aš“ mirė, tačiau gimė naujas, dar puikesnis. Ir taip sulig kiekvienu vaiku.

Ir tai puiku, kadangi galite atskleisti sau naują nuostabų pasaulį, milžinišką, begalinį. Tačiau galite ir neatskleisti, būna ir taip. Jeigu nepanorėsite darbuotis ir pasirinksite ištikimybę savo egoizmui.

Daugelį baugina apribojimai. Ką reiškia – negalėsiu normaliai išsimiegoti? Eina po galais tie vaikai!

Lyginti miegą su mažo žmogaus gyvybe? Neturėti vaikų, bet užtat visą gyvenimą normaliai miegoti? O kam apskritai tasai miegas? Kas tokio ypatingo ir reikšmingo tame, kad žmogus miega, valgo, vaikščioja į parduotuvę, žiūri kiną?

Galų gale būtent jūs sprendžiate, koks bus jūsų gyvenimas po vaiko gimimo ir kuo jums taps motinystė – dovana ar nepakeliama našta.

Asmeniškai man motinystė – tai pats geriausias būdas augti dvasiškai, ir pati didžiausia laimė. Tik gimus vaikams, suradau pati save ir sužinojau tikrąjį laimės skonį, ne tą, kurį jaučiau tiesiog mėgaudamasi gyvenimu. Ko ir linkiu kiekvienai moteriai šiame pasaulyje.

Šaltinis http://seimairnamai.eu

RAŠYTI KOMENTARĄ