pregnant-pregnancy-mom-child

ANTROJO BELAUKIANT

Antrasis kūdikis į mylinčią ir darnią šeimą atneša ne mažiau laimės ir džiaugsmo nei pirmasis. Tiesa, vienam šeimos nariui — ne visada. Turime omeny pirmagimį — iki šiol buvusį pagrindiniu tėvų dėmesio ir rūpesčio objektu, žmogutį, kurio gyvenimą netrukus sujauks daugybė permainų, ir kuriam tėvai privalo padėti tai kuo lengviau išgyventi. Kaip elgtis su pirmagimiu belaukiant antrojo, kokių momentų nepraleisti ir kokių klaidų nepadaryti — apie visa tai kalbamės su vaikų psichologe Vanda Vaitekoniene.

Kada pasakyti?

„Kada pranešti džiugią naujieną, yra asmeninis pasirinkimas. Galite atsižvelgti į pirmagimio amžių — kuo mažesnis vaikelis, tuo jam sunkiau išlaukti ir suprasti laiką“, — sako V. Vaitekonienė. Mažas vaikutis gali suprasti dienos ar dviejų sąvoką, tačiau didesnis laiko tarpas jam atrodo be galo ilgas. Anksti pranešę apie būsimą broliuką ar sesutę, galite pasiruošti daugybei besikartojančių klausimų — kada gi ateis tas kūdikėlis. Todėl gal ir verta daugiau aiškios informacijos pateikti tik paskutiniais nėštumo mėnesiais.

Kaip pasakyti?

pregnant-woman-and-daughter

Jei laiką, kada pirmagimis sužinos apie sesę ar brolį, galite pasirinkti bet kokį, pateikti šią naujieną reikėtų ne bet kaip. Pažvelkime, kaip tai dažniausiai vyksta. Visi tikrai žinome, kad pirmagimį paruošti reikia. Kas dažniausiai sakoma? „Štai ateis naujas šeimos narys, kurį mes visi labai labai mylėsime, branginsime..„ ir panašiai. Naujiena pateikiama kaip ypatinga ir džiugi žinia, bet įsivaizduokime, kaip reaguoja mažylis — jei jis nejaučia, apie ką kalba tėvai — jei jis nelaukia ateisiančiojo, jei dar nemyli būsimo broliuko ar sesutės. Anot pašnekovės, vaikai tuomet elgiasi įvairiai — prie tėvų gali dirbtinai demonstruoti laukiamą ir norimą meilę būsimam mažyliui, arba pradėti priešintis — prieštarauti, ginčytis, tapti piktu. Kad taip nenutiktų, informacija turi būti pateikiama neemociškai ir nevertinančiai — nereikia akcentuoti, kad visi džiaugsimės ir visi kūdikėlį mylėsime. „Informacija turi būti pateikiama pagal vaiko amžių“, — pataria psichologė. „Papasakokite — mažylis auga mamos pilvelyje, o ateis, kai bus pasiruošęs ir subrendęs. Labai svarbu paaiškinti, koks bus tas mažylis, kiek jis supras, ką suvoks, ką darys, ko nedarys — kad, pavyzdžiui, verkimu jis išreikš savo norus, nes kitaip nemokės, kad jis pats nemokės pasirūpinti savimi, kad pradžioje nesugebės net apsiversti, nieko pasiekti ir pasiimti. Kad pirmagimis tai lengviau įsivaizduotų, galima pasiūlyti pažaisti: įsivaizduok, kad esi mažas kūdikėlis ir nieko nemoki, tegali tik gulėti“.
Labai svarbu, pasak psichologės, kad pažindimas su būsimu vaikeliu nebūtų varginantis, neužsitęstų per ilgai ir nevirstų didžiule paskaita apie tai, kaip kūdikis maitinamas, auginamas ir pan. Ir jokiu būdu nereikia iš anksto nurodinėti, kaip stipriai vyresnėlis turės būsimą broliuką ar sesutę mylėti — lai pats pajaučia natūralius jausmus, kai susipažins su jaunesnėliu.

Kaip jaučiasi pirmagimis?

„Mažylio savijauta priklauso nuo to, kaip pateikiama svarbioji informacija. Jei pradėsime kelti reikalavimus, sakyti — ką tu turėsi daryti ir ko ne, ką jausti ir ko ne — tai vaikučiui gali sukelti nerimą. Gal jis jausis nepajėgus nei taip mylėti, nei taip rūpintis“, — naujienos tinkamo pasakymo svarbą akcentuoja psichologė. Ypatingos baimės, sako ji, ikimokyklinio amžiaus vaikai dėl šeimos pagausėjimo neturėtų pajusti — mat tokio amžiaus mažyliai yra itin smalsūs ir jiems viskas įdomu.

Ko norėtum — broliuko ar sesutės?

Ko gero, nė vienas vaikas tokioje situacijoje neišvengia šio klausimo. Tėvams dažniausiai pasisako ir neklaustas — tuomet būtų puiku pasinaudoti proga ir sužinoti, kodėl mažylis trokšta būtent brolio ar būtent sesės. Ir jei pirmagimis kaip broliuko pranašumą mini, kad bus galima su juo žaisti, vertėtų paaiškinti, jog lygiai tą patį galima daryti ir su sesute. „Geriau pratinti pirmagimį prie minties, kad gali ir nebūti būtent taip, kaip nori jis, ir kad nereikia dėl to nusivilti“, — pataria V.Vaitekonienė.

Pregnant-Woman

Kaip paruošti pirmagimį?

Vien pasakoti apie būsimą vaikelį neužtenka, vyresnėlį iki pasikeitimo šeimoje reikia tarsi „užauginti“ — juk greitai jis taps vyresniuoju, atsakingesniu, savarankiškesniu, turės priimti daugybę pokyčių savo gyvenime. Pirmiausia psichologė pataria atpratinti vaikutį nuo nepamainomo mamos poreikio — dabar pats metas išmokti miegoti vienam savo lovoje, pačiam pavalgyti, apsirengti, išsivalyti dantukus — ir nemanykite, kad dėl to skriausite pirmagimį. Priešingai — tapęs savarankiškesniu, jis jausis labiau subrendęs ir pasitikintis savimi.

Kol mamos nėra…

Kol mama gimdymo namuose, nepatartina naujagimį nuo šeimos atskirti ilgam laikui, sako psichologė. Štai neretas, bet netinkamas tėvų elgesio pavyzdys: paskutinėmis dienomis prieš planuojamą gimdymą vyresnėlis išvežamas pas senelius ar kur kitur, ir namo tėvų valia sugrįžta tik po ilgesnio laiko, kai patys gimdytojai jau būna apsipratę su antruoju mažyliu. Psichologė siūlo įsivaizduoti pirmagimio mintis tokioje situacijoje: „Kai į namus buvo atvežtas mažasis, vyresnėlis buvo kažkur kitur, jie nesusipažinę, vaikas žino — tas anas yra su tėčiu ir mama, o aš vienas, atskirai. Be to, atsiradus naujam šeimos nariui, šeima turi persiorganizuoti — įvedamos naujos taisyklės, perskirstomas dėmesys — viskas vyksta naujai. Būtų labai puiku, jei visa tai vyktų dalyvaujant vyresnėliui“.
Sugrįžęs po dviejų — trijų mėnesių į jau naują struktūrą įgijusią šeimą, pirmagimis gali pasijusti svetimas ir nepritampantis. Tokioje situacijoje vaikai elgiasi skirtingai — vieni priešinasi ir bando prisijungti prie šeimos rato, kiti atsiriboja ir nieko nedaro. Jei vis tik mažylis, kol gims broliukas ar sesutė, yra kažkur išvežamas, namo turėtų grįžti tuo pačiu metu, kaip ir mama su naujagimiu. Visi kartu turėtų ir susipažinti, ir pratintis vienas prie kito.
Reikėtų pasistengti, kad su jaunesnėlio gimimu nesutaptų daugiau svarbių pokyčių pirmojo vaiko gyvenime, pvz.: nepatartina tokiu metu pradėti lankyti darželį. Vaikutis tokią situaciją gali suvokti savaip — gimė kitas vaikas ir mane, kaip nereikalingą, kažkur išveda…

Dėmesio reikia abiems

90037303

Geriausia, ką galėtų padaryti tėveliai — gimus antrajam, pasistengti vyresniajam skirti ne mažiau, ir net daugiau dėmesio nei iki šiol. „Gal net šiek tiek palepinti — kad jis jaustųsi ramus ir į mažąjį tada žiūrės su džiaugsmu ir meile“,- tvirtina psichologė.
Jei vis dėlto pritrūksta tėvų šilumos ir dėmesio, kartais pirmagimiai „sumažėja“ — pradeda mėgdžioti kūdikį — nes mato, kad šiam skiriama daug dėmesio. Nieko nuostabaus, jei jau savarankiškai valgantis kelerių metų žmogutis pradėtų prašyti buteliuko ar čiulptuko. Tai reiškia viena — vaikui trūksta meilės, dėmesio ir pasitikėjimo, maža to, jis gali jaustis, lyg iš jo būtų kažkas atimta.
Ir dar vienas dalykas — kad vyresnysis neliktų nustumtas į šalį, paprašykite, kad naujagimį lankantys artimieji nepamirštų lauktuvių ir jūsų pirmagimiui. Jei nedrąsu, o svečiai tai pamiršta, išgelbės spintoje tokiems atvejams laikomos mielos jūsų pirmajam vaikučiui smulkmenos. Tegul žino, kad yra mylimas ir reikalingas lygiai taip pat, kaip anksčiau.

RAŠYTI KOMENTARĄ