pexels-photo-266055

KODĖL VAIKAI NEMIEGA NAKTIMIS

Visi mažų vaikų tėvai pergyvena, kodėl jie nemiega naktimis. Nenutrūkstamas, „normalus“ naktinis miegas jau tapo „šventuoju Graliu“ vaikų auklėjimo sferoje. Taip, kai kuriems tėvams pasisekė ir jų vaikai miega visą naktį kaip ir suaugusieji, tačiau daugumai tėvų tokia situacija – tolima svajonė. Galbūt būtent dėl to vaikų nemigos tema yra populiariausia interneto forumuose ir socialiniuose tinkluose. Visa knygų ir žurnalų industrija eksploatavo žmones, įbrukusi jiems idėją: tu geras gimdytojas, jei tavo vaikai kietai miega naktimis. Atėjo laikas išsklaidyti šiuos gandus. Štai šiek tiek faktų apie tai, kaip iš tiesų turi miegoti vaikai.

KODĖL VAIKAI ATSIBUNDA NAKTIMIS? TODĖL, KAD TAIP SUMANYTA GAMTOS

Piteris Flemingas, profesorius pediatras iš Bristolio universiteto, teigia, kad pati idėja, bylojanti, jog vaikai turi miegoti visą naktį, atsirado tik XX amžiuje. Realiai gi beveik visi vaikai atsibunda naktimis ir tai normalu.

„Mūsų mažylių gamta nesukūrė tam, kad jie pernelyg ilgai miegotų. Kai jie ilgai miega, tai nėra gerai. Nėra absoliučiai jokių įrodymų, kad gerai miegantis vaikas – tai būtinai sveikas vaikas“. – kalba profesorius.

Ir pripažįsta: „Galbūt tai ne tas dalykas, kurį norėtų išgirsti dauguma tėvų“.

IŠ TIKRŲJŲ NIEKAS NEMIEGA VISĄ NAKTĮ, NET IR SUAUGUSIEJI

Darsija Narvajez, psichologijos profesorė iš Notrdamo universiteto teigia, kad nenutrūkstamas 8 valandų suaugusių miegas – tai mitas. Žmonės gali tikėti tuo, kad miega nepabusdami visą naktį, tačiau taip nėra.

„Žmonės labai retai miega visą naktį nepabusdami. Tačiau dėl savo smegenų ypatumų, mes tai pamirštame. Pasižiūrėkite į visą žmonijos istoriją: kodėl žmonės iki XX amžiaus, iki išrandant elektrą, taip dažnai dirbdavo naktimis? Gamta žmones sukūrė, kad jie miegotų kelis kartus per parą, trumpais periodais. Jei gyventume neįžengiamuose miškuose, toks ritmas mums būtų saugesnis. Medžiotojai iki atsirandant civilizacijai miegodavo po kelis kartus per parą po porą valandų“. – pasakoja Darsija.

ŽMONIŲ MAŽYLIAI TURI TURĖTI GLAUDESNĮ KONTAKTĄ NEI GYVŪNŲ. JIEMS SVARBESNIS MOTINOS ARTUMAS

Žmonės paprastai atsilieka po gimimo vystydamiesi nuo kitų žinduolių 9-18 mėnesiais. – teigia Narvajez. – Kiti gyvūnai jau pradeda vaikščioti ir savarankiškai maitintis, o mūsų vaikai ir toliau tebeatrodo, kaip beveik nejudantis vaisius. Jūs norite, kad jūsų vaikas būtų ramus nuo pat gimimo, tačiau jo smegenys išsivysčiusios, lyginant su jūsiškėmis, tik 25-iais procentais. Jis negali kontroliuoti savo emocijų ir jam reikia nuolatinės globos bei dėmesio“.

VAIKAI, KURIE DAŽNIAU UŽ KITUS ATSIBUNDA NAKTIMIS, PAPRASTAI TURI DIDESNĮ INTELEKTĄ IR PASIŽYMI GERESNE PSICHINE SVEIKATA

Flemingas teigia, kad gausūs tyrimai patvirtina tezę apie tai, kad vaikai, kurie kūdikystėje buvo neramūs, augdami pasižymi aukštesniu IQ.

Narvajez priduria: kuo daugiau dėmesio iš mieguistų tėvų vaikas gavo kūdikystėje, tuo brandesnis psichologiškai jis užaugs. Yra didesnė tikimybė, kad jis taps empatu, bus geras žmogus, sugebantis užjausti kitus ir tuo pat metu liks disciplinuotas ir atsakingas.

Vienas tyrimas netgi parodė, kad vaikai, kurie „blogiau“ nei kiti miegojo, turėjo geresnius kognityvinius sugebėjimus ir rečiau kentė depresijas brandžiame amžiuje, nei „tyleniai“.

PAS VAIKUS TRUMPESNIS MIEGO CIKLAS, NEI PAS SUAUGUSIUS

Suaugusų miegas, kaip taisyklė, turi 90 minučių ciklą. Iš pradžių jūs miegate „greituoju“, paskui – „giliuoju“ miegu, o po pusantros valandos – vėl „greituoju“.

Pas vaikus viskas kitap. – teigia Flemingas. – Pas naujagimius šis ciklas siekia 60 minučių. Dėl to kai jie pastoviai nerimsta lovoje ir atsibunda – tai visiškai normalu.

TĖVAI TURI REAGUOTI Į VAIKŲ VERKSMĄ. NET JEIGU JIE VERKIA TYLIAI

Vienas 2011 metais atliktas tyrimas parodė, kad savalaikė tėvų reakcija į vaikų verksmą labai svarbi jo psichinei ir netgi fizinei sveikatai. Tėvai, kurie per anksti pradeda „mokyti“ vaiką neverkti, turi žinoti: isterijai jam – neregėto masto stresas.

Narvajez paaiškino: „Jūs galite manyti, kad mokote vaiką neverkti be reikalo, nekreipdami į jį dėmesio. Tačiau kol jis rėkia, mažame kūnelyje sparčiai kaupiasi streso hormonas kortizolas. Kad nusiramintų, jam reikalinga teisinga tėvų reakcija į stresą: mamos vaizdas šalimais ir jos kūno pojūtis“.

Jeigu tėvai laiku nepasirodo vaiko regėjimo lauke, simpatinė nervų sistema duoda smegenims signalą: „Kovok arba bėk“.

Tai giluminė, pirmykštė reakcija į nesaugumo pojūtį. Smegenys supranta tai taip: „Reikia imti rėkti garsiau. Jeigu nieko neprisišauksiu – mirsiu“. Dėl to, jei sekantį kartą susimąstysite, ką jaučia vaikas, kai rėkia „be priežasties“, žinokite: jis jaučiasi taip, kaip jaustumėtės jūs, sužinoję, jog netrukus mirsite.

Kai kurie vaikai šaukia taip smarkiai, kad net pamėlynuoja. Tai jau kūno reakcija į parasimpatinės sistemos įsakymus: reikia taupyti energiją, vadinasi – sumažinti kūno temperatūrą. Tai kraštutinė reakcija – kai organizmas mobilizuojasi tam, kad nemirtų.

Puslapiai: 1 2

RAŠYTI KOMENTARĄ