baby-child-newborn-arms-47219

AR VERTA NEŠIOTI KŪDIKĮ ANT RANKŲ?

Atrodytų, vaiko nešiojimo tema dabar gvildenama daugybėje publikacijų ir vargu ar galima čionai pasakyti kažką naujo. Tačiau kaip ir anksčiau tenka neretai išgirsti besilaukiančių ir mažų vaikų mamų klausimus apie tai, ar verta nešioti vaiką ant rankų.

Sprendžiant iš jų pateikiamų argumentų, nešiojimui dažniausiai prieštarauja močiutės, kurioms prieš 20 metų buvo griežčiausiai uždrausta „pratinti prie rankų“, tai jos ir „nepratino“, neretai aršiai kovodamos su nuosavomis mamomis ir sveiku protu. Nes labai nelengva logiškai paaiškinti, kodėl vaikui naudingiau rėkti 10 valandų per parą, negu atsidurti ant rankų tos būtybės, kuri davė jam gyvybę ir 9 mėnesius nešiojo po širdimi. Kai kam, žinoma, pasiseka įbrukti į nepatyrusios mamos širdį abejones. Pavyzdžiui, tokias:

O JIS NEĮPRAS?

Aišku, kad įpras. Dar daugiau, jis jau priprato – prie mamos eisenos ritmo, jos širdies plakimo, jos balso, kvapo. Ir dėl to atkakliai reikalauja, kad jam sugrąžintų tai, ką per prievartą atėmė. O jeigu nereikalauja, tai tik dėl to, kad jau prarado viltį, nusprendė, kad „nėra laimės šiame pasaulyje“, o rojiški laikai pasiliko ten, laimingoje praeityje. Jūs gi turbūt nepergyvenote, nešiodama vaiką įsčiose, kad jis ten prie jūsų pripras? Tai kas pasikeitė? Nejaugi tuo momentu, kai jūs fiziškai atsiskyrėte, mažyliui daugiau nebereikia mamos?

Jeigu taip būtų, žmonės ne gimdytų, o paleistų kokius nors ikrus kaip žuvys ir daugiau jais nesirūpintų. Tačiau neatsitiktinai pas žmogų pati ilgiausia vaikystė. Ir visus tuos metus jam reikalingi tėvai. Ir anaiptol ne vien tam, kad pamaitintų, apautų ir aprengtų. Yra didžiulis skirtumas tarp kūdikių prieglaudų ir gyvenimo šeimoje. Tarp vaikų ir tėvų turi tvyroti meilė, be jos visa tai – šeima, vaikai – neturi prasmės.

Žinoma, kai kuriuos vaikus galima atpratinti nuo rankų ir jie nuo to nenumirs. Kai kuriuos dėl to, kad esama tokių, kurie miršta, ir tam yra nemažai pavyzdžių. Chrestomatinis atvejis, vienas iš šimtų, ne kartą aprašytas – kaip vaikų prieglaudose išgyvendavo tik tie kūdikiai, kuriuos auklės iš gailesčio prisirišdavo prie nugaros ir šitaip nešiojosi su savimi.

Tikriausiai surasite savo aplinkoje pavyzdžių, kai vaikas guli sau lovelėje ir nieko – auga ne blogiau už kitus. Tačiau vaikai, nuo kūdikystės supratę, kad iš tėvų nieko daugiau kaip tik natūralių poreikių patenkinimo negausi, paprastai jie ir paauglystėje laikosi tos pačios nuostatos ir užima absoliučiai vartotojišką poziciją. Gaila, bet kartais ne vien tėvų atžvilgiu. Gaunasi taip, kad mes, užsitikrinę sau tariamą komfortą per pirmus kelis metus, sunaikiname tikrus, gilius santykius su užaugusiu vaiku. Manote, perdedu? Nė lašo. Apsidairykite aplinkui. Ar daug matote šeimų, kuriose viešpatauja meilė: vaikų – tėvams, tėvų – vaikams? Ne išskaičiavimas, ne pareigos jausmas, o tikra meilė?

O KADA REIKALAIS UŽSIIMSIU?

Visų pirma nereikia iškart pulti į darbus ir rūpesčius, taip ir patrūkti galima. Neatsitiktinai įvairiose pasaulio tautose egzistavo paprotys išlaisvinti pagimdžiusią moterį nuo buitinių rūpesčių bent pusantram mėnesiui. Namuose jai padėdavo savanorės pagalbininkės iš giminaičių ir kaimynių tarpo. Tai leido mamai atsigauti po gimdymo, o mažylis, gavęs mamą „neribotam naudojimui“, pilnavertiškai adaptuodavosi gyvenimui ne įsčiose.

Šiandien, žinoma, nelengva surasti norinčių pakeisti mus buityje, ypač jeigu tai pirmas vaikas. Net susibėgusios „anūkų pažiūrėti“ močiutės dažnai linkusios pavaduoti mamą, pasiimdamos kūdikį sau, o dukrą ar marčią palikdamos prie viryklės. Bet užtat turime ir pranašumų prieš proseneles – buitinę techniką, pusfabrikačius. Geriau sutaupyti ant vežimėlio ir lovelės (nusipirkti „iš rankų į rankas“, pavyzdžiui), o sutaupytus finansus panaudoti „pagalbininkų“ pirkimui – skalbimo mašinai, virtuvės reikmenims, dulkių siurbliui – jūs pačios geriau žinote, ko trūksta namuose.

Atidėkite metams ne pačius būtiniausius darbus, iš anksto apgalvokite, kaip palengvinti ir supaprastinti buitį pirmaisiais mėnesiais. Kažkokias pareigas gali perimti vyras. Be kažko apskritai galima išsiversti.

BET JUK TAI SUNKU, JOKIŲ JĖGŲ NEUŽTEKS!

Kaip jau minėjome, protingai organizavus erdvę ir laiką, galima palengvinti sau gyvenimą tiek, kad laiko ir jėgų pakaks ne tik darbams, bet ir poilsiui. Be to, jėgas labai tausoja mokėjimas teisingai nešioti vaiką. Mums tik atrodo, kad tai paprasta – paėmiau ir laikau. Ne mažiau kaip sporte, motinystėje svarbus trenerio – žmogaus, kuris ne tik papasakos, bet ir parodys mamai visas gudrybes, vaidmuo.

Tai pasakytina ir apie mažylio nešiojimą. Svarbu laikyti jį taip, kad jam būtų patogu (kitaip muistysis, verks, ar net neteisingai vystysis), o mamai nepavargtų rankos ir nugara. Jeigu nešiojame teisingai, tai krūvis nė kiek ne didesnis nei nėštumo metu, o pirmaisiais mėnesiais – dar ir mažesnis, juk vidiniai motinos organizmo procesai po gimdymo palaipsniui normalizuojasi.

O KAIPGI STUBURAS? NEIŠKRYPS?

Kaip nebūtų keista, stuburui teisingas nešiojimas ant rankų yra kur kas naudingesnis už gulėjimą lovytėje ar vežimėlyje. Iš biologijos kurso mes visi žinome, kad stuburas turi išlinkimus. Du iš jų dalinai susiformuoja iš anksto, o kiti du susiformuoja, vystantis raumenų korsetui. Ir šitas korsetas formuojasi greičiau bei teisingiau tada, kai vaikas nešiojamas, o ne guli nejudėdamas.

Dabartiniai aiškinimai, kad anksčiau vaikai gulėdavo stipriai suvystyti, vadinasi, reikia grįžti prie tradicijų, yra neteisingi, kadangi suvystytus mažylius kelis kartus per dieną apversdavo, pamankštindavo – darė gana rimtą gimnastiką ir masažą, „varinėjo kraują“. Pas mus gi nereta situacija, kai mažylis su sauskelnėmis, kurių nereikia dažnai keisti, ištisomis dienomis guli lovelėje, ten jis ir buteliuką savo gauna, o mama nepasivargina jo net ant kito šono apversti.

Panašūs dalykai dedasi kūdikių prieglaudose, kur vaikai, ne paslaptis, stipriai atsilieka savo išsivystymu. Masažo kursai, atliekami poliklinikoje, negali pakeisti situacijos. Stuburui ir visam organizmui apskritai būtinas fizinis krūvis, atitinkantis amžių. Vaiko nešiojimas ant rankų per pirmuosius jo gyvenimo metus yra būtina šio krūvio sudėtinė dalis.

Kai dėl krūvio stuburui įvairiose nešiojimo priemonėse, leisime sau pacituoti ištrauką iš specialaus tyrimo: „Vertikali vaiko padėtis, kai laisvai tabaluojasi kojos, o kūno svoris tenka pačiai stuburo apačiai (tarpukojui), sukuria pernelyg didelę įtampą, kas gali negatyviai paveikti stuburo vystymąsi. Kol vaikas negali pats išlaikyti galvos, nešiojant jį tokiomis priemonėmis, reikia fiksuoti jo galvą“.

Nešioklė („slingas“) apgaubia ir laiko vaiką taip pat, kaip ir jūsų rankos, ir tuo ji skiriasi nuo vertikalių laikiklių, kurie gali vaiką traumuoti. Mažas vaikas turi būti horizontalioje ar kiek pakeltoje padėtyje su atrama palei visą stuburo liniją. Kai vaikas linkęs užimti vertikalią padėtį, kad geriau viską matytų (4-5 mėnesiai), nešioklė turi leisti jam atsisėsti, sukryžiavus kojas turkiškai. Tai paskirsto kūno svorį dar ir kojoms bei klubams, skirtingai nei esant padėtyje, kai kojos kabo laisvai, o nesutvirtėjusiam stuburui tenka visas krūvis.

TAI TAIP IR SĖDĖTI TARP KETURIŲ SIENŲ?

Žinoma, ne. Netgi namisėdai mamai retai pasiseka užsisėdėti, kadangi tenka eiti pasivaikščioti su mažyliu, keliauti pas daktarus. Jūs, žinoma, galite nešioti vaiką ant rankų tiktai namuose, o gatvėje naudotis vežimėliu, automobilyje – vaikiška sėdyne. Tačiau tai ne visada būna patogu. O temptis vaiką ant rankų – toli, ir jeigu dar ir apsirengti tenka žiemiškai, mažai kas ryšis tai daryti.

Nešioklės gali išplėsti horizontus, kadangi atkrinta būtinybė tampytis vežimėlį transporte, be to, palengvina naštą. Pas mamą, galų gale, tik dvi rankos ir būtų neblogai jas maksimaliai išlaisvinti. Juo labiau, jeigu mama keliauja ne su vienu mažyliu, o su keliais vaikais.

Tokių energingų mamų galima pamatyti, pavyzdžiui, muziejų salėse – jos vedasi už rankų 3-6 metų vaikus, už nugaros – kuprinė su maistu, vandeniu, žaislais ir pora kelnių, o ant krūtinės taikiai šnarpščia kelių mėnesių mažylis. Ir niekas nepažeidžia muziejaus rimties – niurzgėti pradėjęs mažylis gauna krūtį, ekskursija tęsiasi. Nereikia ieškoti nuošalaus kampelio, vietos, kur galima būtų prisėsti – maitinti galima nešioklėje, nepastebimai aplinkiniams.

NEŠIOJIMAS ANT RANKŲ – ANACHRONIZMAS, DABAR GYVENIMAS DIKTUOJA KITAS TAISYKLES

Gyvenimo tempai dabar, žinoma, kiti nei prieš 100 metų. Tačiau vargu ar galima teigti apie didesnį moterų apkrovimą. Jos ir anksčiau netinginiavo, turėdamos nepalyginamai didesnį ūkį ir didžiules, lyginant su dabartinėmis, šeimas. Nebent tik pagalbininkų skaičius sumažėjo – juk dar prieš 100 metų auklės neturėjo tik patys vargingiauisi, kurie negalėjo išmaitinti mergaitės paauglės, dirbančios už maistą.

c5a06479b99c38ab5f3b3a9c3f6352aeLabiau pasiturinčiose šeimose buvo ir virėja, kartais ir skalbėja ir t.t. O pas mus visiškai kitas požiūris į komfortą, mes aptingę. Ne visi, savaime suprantama. Tačiau kūdikiai apie pasikeitimus gyvenime nieko nežino. Jie paprasčiausiai kenčia dėl to, kad neturi galimybės patenkinti savo poreikių. Štai argumentas, liudijantis, kad ir mūsų dienomis vaiką nešioti naudinga: labiausiai išsivysčiusiais vaikais iki 4 metų amžiaus mokslininkai pripažino mažylius iš Ugandos. Šioje šalyje mamos nesiskiria su vaikais iki to laiko, kol jie nepradeda vaikščioti.

Poreikis būti mamai ant rankų, girdėti jos širdies plakimą, jausti jos kvapą, pieno skonį ant lūpų, užmigti supamam įprastam mamos eisenos ritmui – tai išties realūs vaiko poreikiai, o ne kaprizai. Šiam poreikiui nerūpi, koks šimtmetis už lango ir ką mamai kalba šeimos gydytojas. Kiek mes galime pakeisti savo gyvenimą, kad mažylis su džiaugsmu ateitų į šį pasaulį – tai priklauso nuo mūsų pačių, nuo to, kiek mylime savo vaiką.

Šaltinis http://seimairnamai.eu/

RAŠYTI KOMENTARĄ