091115_ls_breastfeeding_free

NEBETURIU PIENO… ARBA KAIP IŠ TIKRŲJŲ VEIKIA PIENO GAMYBA MOTERS ORGANIZME

Per paskutiniuosius 50 metų medicinos mokslas išsiaiškino labai daug apie žmogaus pieną, ypač imunologijos srityje. Mes žinome, kad priešpienyje yra antikūnių, saugančių naujagimius nuo ligų, žinome, kad mamos pienas yra puikiai subalansuotas maistas kūdikiams ir kai kūdikis yra pradedamas žindyti rečiau, mamos piene atsiranda didesnė imuninių dalelių koncentracija.

Mamų, kurios pagimdė anksčiau (turėjo priešlaikinį gimdymą), pienas skiriasi nuo tų mamų, kurios savo kūdikius pagimdė laiku. Žurnale „Womanly Art of Breastfeeding“ („Moteriškas žindymo menas“) teigiama, kad dvi mamos negali pagaminti identiško pieno. Pieno sudėtis keičiasi kasdien ir kelis kartus per dieną. Priešpienis, kurį naujagimis gauna pačią pirmą dieną, skiriasi nuo priešpienio, gaunamo antrą ar trečią gyvenimo dieną.

Žmogaus pienas yra įvairus, susidedantis iš vystymuisi būtinų medžiagų, kurios yra pagrindas ir yra būtinos naujagimio gerai sveikatai ir optimaliam vystymuisi. Kadangi žmogaus pienas yra toks svarbus, todėl taip pat svarbu išsiaiškinti kaip mamos krūtys gamina pieną (Edger, A., 2005).

Apie laktogenezės etapus

Anna Edgar (2005) teigia, kad nėštumo hormonai (estrogenas, progesteronas, prolaktinas ir kt.) lemia įvairius pokyčius krūtyse. Kiekvienas hormonas daro savo indėlį, ruošiant kūną žindymui. Pats pagrindinis pokytis, kurį akivaizdžiai mato dažna moteris, tai krūtinės padidėjimas ir jos jautrumas. Viso to priežastis yra ta, kad per pirmąjį nėštumo trimestrą, krūtyse sparčiai daugėja pieno latakėlių ir alveolių.

Laktogenezė yra terminas, apibūdinantis laktacijos (pieno gamybos) kilmę, jos atsiradimą. Ji pasireiškia trimis etapais.

young pregnant woman sitting on the windowI laktogenezės etapas prasideda maždaug likus 12 savaičių iki gimdymo, kuomet pieno liaukos pradeda gaminti ir išskirti priešpienį. Krūtinė dar labiau padidėja, nes alveolės prisipildo priešpieniu, tačiau aukštas hormono progesterono lygis moters kraujyje slopina pieno gamybą iki pat gimdymo. K. Bonyata taip pat teigia, kad šiame etape pieno gamyba neprasideda nuo „pasiūlos ir paklausos“ proceso. Per nėštumą ir pirmąsias dienas, pieno gamybą lemia hormoninė (endokrininė) sistema. Kol visi hormonai yra savo vietoje, mama pradės gaminti priešpienį įpusėjus nėštumui (laktogenezės I etapas) ir pieno pradės daugėti praėjus apie 30-40 val po gimdymo, tuomet prasidės II laktogenezės etapas.

II laktogenezės etapas prasideda po gimdymo, kuomet yra pašalinama placenta. Progesterono lygis krenta, o prolaktino lygis išlieka aukštas. Prolaktinas yra pagrindinis hormonas, atsakingas už laktaciją. Prolaktiną kontroliuoja kiti slapti hormonai: skydliaukės, antinksčių, kiaušidžių ir kasos. Po gimdymo, į krūtis daugiau cirkuliuoja kraujas, atnešdamas deguonies. Po dviejų ar trijų dienų po gimdymo pradeda „ateiti“ pienas. Pagaminto pieno kiekis staigiai padidėja ir jo sudėtis palaipsniui pasikeičia iš priešpienio į pieną. Piene mažėja natrio, chlorido ir baltymų kiekis, tačiau pradeda didėti laktozės ir kitų maistinių medžiagų lygis. Spalva palaipsniui pasikeičia iš auksinės geltonos (priešpienio spalvos) į melsvai baltą. Kol hormonai vykdo šį procesą, krūtys pradeda gaminti pieną, neatsižvelgiant į tai ar mama žindo naujagimį ar ne. Šioje laktogenezės stadijoje yra labai svarbu kuo dažniau žindyti (ir/arba ištraukti, jeigu naujagimis negali pats žindyti), nes dažnas žindymas pirmąją gimimo savaitę padidina prolaktino receptorių kiekį krūtyse. Šių receptorių paskirtis yra atpažinti ir sureaguoti į konkretų hormoną. Kuo didesnis prolaktino receptorių turėjimas skatina krūtis būti jautresnėms prolaktinui, o tai, anot mokslininkų, įtakoja kiek pieno mama pagamins kitame laktogenezės etape (Edgar, 2005, Bonyata).

III laktogenezės etapas yra dar žinomas kaip laktacija. Tai yra brandaus pieno gamyba. Šiame etape pieno gamyba pasikeičia iš endokrininės (hormoninės) į autokrininį (vietinį). Tai reiškia, kad tolimesnė pieno gamyba priklausys nuo to, kiek pieno išžįs kūdikis (ar ištrauks mama, jei kūdikis žįsti negali), o nebe nuo to, kiek hormonų cirkuliuos kraujyje. Prasideda „pasiūlos ir paklausos“ principo taikymas. Kuo dažniau bus žindomas kūdikis, tuo daugiau pieno gamins mama. Jei mama žindo mažiau, tuomet pieno gamybos lygis taip pat sumažės (Edgar, 2005). Anot K. Bonyata, suvokdami kaip veikia autokrininė (vietinė) pieno gamyba, galima reguliuoti pieno gamybą, t.y. efektyviai padidinti ar sumažinti jo kiekį.

Psichologija ir pieno gamyba

Mokslininkai S.E.J. Daly, R.A. Owens ir P.E. Hartmann teigia, kad „suvokimas kaip gaminasi mamos pienas, gali padėti pačiai mamai būti užtikrintai, kad jos pieno pakanka kūdikiui. Pavyzdžiui, kartais mamos jaučiasi, lyg kūdikis būtų visiškai ištuštinęs jų krūtis ir kad jose nebėra pieno, o kūdikis vis dar nori žįsti. Žinojimas, kad alveolėse pienas gaminasi nuolat, duoda mamoms pasitikėjimą savimi ir duoti kūdikiui žįsti netgi tada, kai atrodo, jog krūtys visiškai tuščios“. Tyrimais įrodyta, kad kūdikis per 24 val. pasiima iš mamos krūtų tik apie 76 proc. viso pieno.

Tuščios krūtys

Newborn baby sleeping with mother. Tenderness and loveD.J. Wilde teigia, kad krūtų tuštinimas yra būtent tai, kas padeda gamintis pienui. Kūdikio žindymas siunčia žinutę smegenims, kurios išskiria hormoną oksitociną. Oksitocinas sukelia raumenų ląstelių, esančių aplink alveoles, susitraukinėjimą, kurie stumia pieną žemyn pieno latakėliais į spenelius. Toks pieno judėjimas žemyn latakėliais vadinamas pieno išstūmimo refleksu. Moterys šiuo momentu gali justi dilgčiojimą ar patį pieno tekėjimą – todėl tai vadinama „atleidimu“. Šiuo momentu alveolės yra tuštinamos ir pienas teka kūdikiui per spenelius. Kuomet alveolės yra tuščios, jos duoda signalą, kad reikia gaminti daugiau. Atliktas tyrimas parodė, kad specialus baltymas mamos piene, vadinamas grįžtamuoju laktacijos inhibitoriumi (GLI), reguliuoja pieno gamybą. Kuomet yra labai daug pieno krūtyse, GLI stabdo alveoles, kad gamintų mažiau pieno. Kuomet pienas yra išžindomas/ištraukiamas iš krūtų – ir GLI nestabdo pieno gamybos – alveolės būna užimtos ir gamina daugiau pieno. Todėl yra labai svarbu dėl optimalios pieno pasiūlos dažnai žindyti ir skatinti kūdikį žįsti tuščias krūtis kiek įmanoma daugiau.

Krūtų dydis

Moterims dažnai rūpi ir krūtų dydžio klausimas, kokį pieno kiekį gali turėti skirtingo dydžio krūtys. Kartais mažas krūtis turinčios mamos nerimauja, kad jos negebės pakankamai pagaminti pieno savo kūdikiams, tačiau pieno gamybos procesas prisitaiko prie krūtų dydžio. Mažesnės krūtys mažiau geba sukaupti pieno tarp žindymų, nei didesnės, tačiau jei jos yra pakankamai dažnai ištuštinamos, tuomet jos pagamins pieno tiek, kiek kūdikiui reikės. Moterys su didesnėmis krūtimis ir didesne pieno kaupimo galimybe, gali žindyti rečiau nepakenkiant pasiūlai. Kita vertus, moteriai su mažesne krūtine, gali tekti dažniau žindyti, nes jų krūtys greičiau prisipildo ir pieno gamyba lėtėja, nes alveolės tampa pilnos. Dažnas žindymas yra puikus ne vien dėl pasiūlos didinimo, bet tai taip pat yra sveikas įprotis, kuris padeda mamoms išvengti užsikimšusių latakėlių ar krūties infekcijų.

Ar mamoms reikia žinoti kiek pieno telpa jų krūtyse, kad žinoti kiek dažnai joms reikia žindyti kūdikį? Ne. Sveikas kūdikis su gerais žindymo įgūdžiais pasiima pieno tiek, kiek jam reikia ir kada jam reikia. Tačiau žinojimas kaip vyksta visas procesas, gali padėti mamoms išspręsti problemas, susijusias su pieno tiekimu. Tai taip pat padeda mamoms nekreipti dėmesio į susidariusius mitus apie žindymą. Pavyzdžiui, mama žinos, kad jai nereikia laukti, kol krūtys prisipildys tarp maitinimų – krūtyse visuomet yra pieno kūdikiui. Mama taip pat žinos, kad jei jos kūdikis atrodo alkanas ar patiria augimo šuolį, dažnas žindymas iškart pagreitins jos pieno gamybą (Edgar, A. 2005).

Maisto, vaistų ir kt. medžiagų patekimas į pieną

Žinios apie laktaciją taip pat padeda moteriai suprasti kaip tokios medžiagos kaip maisto baltymai, teršalai ar vaistai patenka į mamos pieną.

K., Zeretzke teigia, kuomet moteris vartoja vaistus ar valgo maistą, medžiagos paprastai keliauja virškinamuoju traktu žemyn ir molekulės dydžio medžiagų komponentai yra absorbuojami į kraują. Kai šios molekulės patenka į kapiliarus, esančius šalia krūties audinio, jos juda per ląsteles, kurios yra apgaubusios alveoles ir patenka į pieną. Šis procesas vadinamas difuzija.

Tokiu būdu pieno gamybai reikiami ingredientai patenka į pieną. Lygiai taip pat patenka vaistai ir kitos medžiagos. Tačiau labai daug veiksnių įtakoja kuri medžiaga ir koks jos kiekis patenka į pieną. Pirmosiomis dienomis po gimdymo, esant tarpeliams tarp laktocitų, ląstelės gaubiančios alveoles praleidžia arba blokuoja medžiagų patekimą. Esantys tarpeliai reiškia, kad pirmomis dienomis po gimdymo, medžiagos lengviau ir greičiau patenka į mamos pieną. Po kelių dienų minėtieji tarpeliai užsiveria ir medžiagoms yra sunkiau pereiti per barjerą tarp kraujo ir pieno.

Difuzijos procesas suteikia daug gerų dalykų, pavyzdžiui antikūniai daug lengviau patenka į priešpienį ir brandųjį pieną. Antikūniai yra baltymų rūšis esanti kraujyje, kuri padeda kovoti su infekcijomis. Didžiausia antikūnių koncentracija mamos piene būna žindymo pradžioje ir pabaigoje. Vienas labai svarbus antikūnas, sekrecijos imunoglobulinas A (angl. SIgA), krūtyse yra susintetinamas ir saugomas. SIgA sudaro apie 50 įvairių antibakterinių medžiagų, iš kurių daugelis per mamos kraują patenka į pieną. Tai vienas didžiausių žindymo privalumų. Visos moterys perduoda savo kūdikiams antikūnius nėštumo ir gimdymo metu, tačiau žindymas prailgina kūdikių apsaugą nuo ligų.

getty_rf_photo_of_baby_nursing_closeupTačiau kitokios medžiagos taip pat patenka į mamos pieną difuzijos metu. Vienas labai senas dalykas, kuriuo tiki moterys, yra kad jei mama valgo maistą, kuris sukelia dujas, pvz. brokoliai ar kopūstai, vadinasi kūdikiui pūs pilvuką. Ar tai tiesa? Ne. Dujos iš mamos žarnyno trakto negali patekti į jos kraują ir tokiu būdu patekti per pieną kūdikiui. Tačiau kai maistas yra virškinamas, kai kurie baltymai patenka į kraują ir pereina į pieną. Kai kurie kūdikiai yra jautrūs konkrečiam baltymui ir į tai reaguoja dujomis ar nervingumu. Jei kūdikis visuomet reaguoja į mamos suvalgytą konkretų maistą, mamai gali tekti išimti iš savo raciono būtent tą maistą, bet svarbu atsiminti, kad daugeliui nervingų ir pilvukus pučiančių kūdikių problemos kyla dėl kitų priežasčių, o ne dėl mamos pieno. Alerginės reakcijos į medžiagas, esančias mamos piene, gali lemti odos, kvėpavimo ar žarnyno problemas. Kuomet šeimos nariai žino kam jie patys ar jų artimi giminaičiai yra alergiški, tuomet mamoms patariama vengti tokio maisto žindymo metu.

Vis dėlto, didžioji dalis žindančių mamų turėtų laisvai valgyti kas joms patinka ir būti užtikrintos, kad didžioji dauguma kūdikių neturi problemų su maisto baltymais.

Vaistai taip pat gali patekti į mamos pieną per kraują, kurio dėka patenką į laktocitus ir galiausiai į alveoles. Pagal T.W. Hale (2004), yra keletas veiksnių, įtakojančių medikamentų patekimą į kraują. Vienas svarbiausių veiksnių yra medikamentų lygis mamos kraujyje. Kuomet koncentracija kraujyje yra didelė, vadinasi tuo daugiau medikamentų pasklis mamos piene, kur jų lygis yra mažiausias. Difuzija stengiasi išlaikyti vienodą medžiagų koncentraciją abiejose pusėse. Taigi, jeigu medžiagų koncentracija mamos kraujyje pradeda mažėti, tuomet medžiagos iš pieno keliauja atgal į kraują, todėl jų koncentracija piene taip pat mažėja. Pasak autoriaus, kalbant apie alkoholio patekimą į pieną, mamos galvoja, kad išgėrus taurę vyno, alkoholis pasilieka piene tol, kol pienas bus pašalinamas ir krūtų. Dėl šios priežasties jos vengia žindyti arba nusitraukia pieną ir išpila jį. Iš tiesų, alkoholio lygis piene krenta, kuomet jo lygis kraujyje pradeda kristi. Reikia apie 2-3 val, kad 60 kg sverianti moteris pašalintų iš savo kūno išgertą stiklinę vyno ar alaus. Kai alkoholis yra pašalinamas iš kraujo, jo taip pat nelieka ir piene.

Autorius teigia, kad daugelis vaistų yra suderinami su žindymu. Tačiau jeigu tam tikri vaistai nėra suderinami, tuomet visada yra alternatyvių būdų. Dėl medikamentų vartojimo reikia pasitarti su savo gydytoju.

Medicinos mokslas jau labai daug pateikia informacijos apie laktacijos procesą. Mes galime suprasi krūtų struktūrą, kaip visa tai veikia. Lyginant su senesnėmis kartomis, dabar mes galime suprasti kaip medžiagos patenka į mamos pieną. Tokios žinios leidžia mamoms sėkmingai žindyti ir spręsti iškilusias problemas.

ŠALTINIAI:

  1. Anna Edgar (2005), Anatomy of a Working Breast, NEW BEGINNINGS, Vol. 22 No. 2, March-April, p. 44-50.
  2. S.E.J. Daly, R.A. Owens, ir P.E.  HartmannThe short-term synthesis and infant-regulated removal of milk in lactating women. Exp Physiol 1993; 78(2):209-20.
  3. T.W. Hale (2004), Medications and Mothers’ Milk. Amarillo, Texas: Pharmasoft Publishing.
  4. Kelly Bonyata, BS, IBCLC, How does milk production work? http://kellymom.com/hot-topics/milkproduction/.
  5.  D.J. Wilde, ir kt. (1995) Autocrine regulation of milk secretion by a protein in milk. Biochem J; 305:51.
  6. K. Zeretzke (1998). Allergies and the breastfeeding family. NEW BEGINNINGS. 15(4):100

http://stilingamama.lt/

4 Komentarai

  • Aksana

    Nuostabus straipsnis! daugiau tokiu :)

    vasario 3, 2017 at 21:01
  • Ieva

    Labai tikslus straipsnis! Kad kuo daugiau esamų ir būsimų mamu pasiektų tokios žinios! ?

    kovo 8, 2017 at 16:40
  • Eglė

    Ačiū!!! Pagaliau sklaidomi mitai ir prietarai. Pagaliau remiantis moksliniais tyrimais ir literatūra, o ne “bobutė sakė” mamos pildo savo žinių bagažus ir pačios galės dalintis ne nuogąstavimais ir abejotinais močiučių pasakojimais, o rimtais teiginiais.

    rugpjūčio 17, 2017 at 19:31
  • Neda

    Aciu aciu aciu uz toki issamu straipsni!!! Kuo daugiau tokiu ziniu, tuo daugiau zindanciu mamu. Moksliniais faktais paremti straipsniai, o ne bobuciu mitai. Sirdingas dekui♡

    rugpjūčio 20, 2017 at 15:37

RAŠYTI KOMENTARĄ