Pagrindinė foto.

VERSLI MAMA: „ROBI AGNES“ – DARBĄ TEISININKŲ ĮMONĖJE PAKEITĖ Į KŪRYBĄ IR SVAJONĖS ĮGYVENDINIMĄ

Šiandien mūsų verslių mamų rubrikoje dar viena tikrai išskirtinė istorija. Šį kartą mūsų svečiuose Agnė ir Roberta, prekės ženklo „Robi Agnes“ sumanytojos ir įkūrėjos. Metusios darbus teisininkų įmonėje, moterys ėmėsi slaptos svajonės įgyvendinimo. Juk tikrai sunkiai kas ryžtųsi tokiam iššūkiui! Pradėjusios nuo rankinių, o dabar kuriančios visų pamiltus, populiariuosius megztinius. Šiandien moterys dirba sau mylimą darbą, gali mėgautis populiarumu ir drąsiai teigti, jog daryti tai kas miela širdžiai – tikrai verta.

r7

Pradėkime viską nuo pradžių. Ar menai, kūryba, drabužių dizainas, mezgimas visada buvo jūsų abiejų mylima veikla? 

Agnė: Tikrai sunku į šį klausimą atsakyti. Kadangi gyvenau dar tarybiniais laikais ir daug drabužių neturėjau, jau būdama paauglė bandydavau persisiūti kokią nors seną mamos suknelę ar sijoną pati. Polinkį drabužių kūrybai, modeliavimui išlaikiau ir vėliau. Jau dirbdama teisininke visada siuvausi drabužius tik pas siuvėjas, vėliau pradėjau modeliuoti drabužius ir draugėms bei draugių draugėms. Tuomet nutariau, jog reikalingi ir mokslai šioje srityje. Deja, metus pasimokius supratau, kad arba tu turi suvokimą apie drabužių dizainą ir kūrimą arba ne. Pajautimo niekas išmokyti, deja, negali. O ir mokslų kokybė pasirodė prasta, todėl nutariau nebetęsti šių mokslų.

Roberta: Tiesą sakant, aš niekuomet negalvojau būtent apie drabužių dizainą, rankinių ar megztinių kūrybą. Galvoje nieko konkretaus nebuvo. Tačiau nuo, ko gero, paauglystės jaučiau kažkokį abstraktų polinkį į kūrybą, intuityvų norą kurti grožį (šypsosi). Visgi baigusi vidurinę, “su srautu” įstojau į teisę. Mokslai, vėliau darbas šioje srityje puikiai sekėsi, bet tas intuityvus vidinis noras kurti vis neapleido manęs. Vėliau aplinkybės lėmė, jog kurį laiką ilsėjausi nuo teisinio darbo ir žiemojau Balio saloje. Kadangi ten draugė kūrė savo drabužių prekės ženklą, iš arti pamačiau visą drabužių kūrybos procesą. Kartu su ja važinėjau po audinių parduotuves, drabužių siuvimo fabrikus. Grįžusi iš Balio, įsidarbinau teisinių paslaugų įmonėje, kuriai vadovavo Agnė. Matyt tai ir buvo lemtingas posūkis, kad ta mano vidinė abstrakcija pagaliau taptų kūnu (šypsosi).

 Abi esate teisininkės, tad kaip kilo pati idėja pradėti kurti kažką savo?

Agnė: Taip, abi esame teisininkės. Aš turėjau teisinių paslaugų įmonę, o Roberta atėjo pas mane dirbti. Jau pirmojo pokalbio metu, abi prasitarėme apie svajonę kažką kurti. Laikui bėgant, teisininkės darbas man darėsi nuobodus… Supratau, jog nenoriu to dirbti visą savo likusį gyvenimą. Pamenu, buvau išvykusi atostogų, o grįžusi pasikviečiau Robertą pasikalbėti, tik tą kartą ne apie teisinius dalykus, o apie mintį pradėti kartu kurti.

Roberta: Pirmoji mintis buvo kurti visai ne megztinius, o gaminti rankines iš natūralios odos. Sutarėme niekam nesakyti, net šeimos nariams, kol nepagaminsime pirmojo gaminio. Pradžia buvo labai įdomi, viską darėme su dideliu užsidegimu. Žinoma, pirmasis blynas buvo kiek prisvilęs, tačiau nenuleidome rankų ir po trijų mėnesių pristatėme nedidelę kolekciją. Taip metus dirbome dviejuose darbuose: dieną – įprastą darbą biure, o laisvu metu vystėme „Robi Agnes“. Kol galų gale viskas peraugo į nuolatinį darbą (šypsosi).

rFoto 2

Nuotraukos autorė Eglė Pinikienė

Pradėjote nuo rankinių, kaip viskas peraugo į mezginius? Kodėl pasirinkote būtent šią sritį? 

Roberta: Kurį laiką dirbome su trimis skirtingomis sritimis. Pirmiausia kūrėme rankines, vėliau sukneles ir paltus, bet širdis kažkaip linko į mezginius. Pradžią padarė Agnė, nusprendusi nusimegzti megztinį sau. Tas bandymas labai pavyko, tad po to sukūrėme pirmuosius šešis megztinius pardavimui, kurie susilaukė didelio pasisekimo! Taip ir nesustojome. Palaipsniui pradėjome ieškoti mezgyklos, siūlų ir sėkmingai keliavome tuo keliu tolyn.

r16Papasakokite, iš kur semiatės idėjų? Kaip vyksta visa kūryba? 

Idėjos gimsta tiesiog savaime. Kartais net nežinai, iš kur viena ar kita mintis kilo. Tikrai nevaikštome po parodas, kad gautume įkvėpimo naujai kolekcijai. Tiesiog kiekvieną kartą kai kuriame, galvojame kas mums patiktų, ką mes pačios nešiotume ir ko norėtų mūsų klientės. Kūryba dažniausiai prasideda nuo siūlų paieškų. Kadangi jie atkeliauja iš Italijos, tai pirmiausia renkamės iš siūlų spalvų palečių, užsisakome mažus jų kiekius, o tuomet, jau turint siūlus, gaminame pirmuosius pavyzdžius. Iš pradžių buvo labai sunku numatytam modeliui parinkti tinkamą siūlą, kad gaminys atrodytų taip, kaip įsivaizdavome. Bet kuo toliau, tuo lengviau (šypsosi)… Jeigu gaminys raštuotas, tuomet piešiame raštą, bandome derinti kelis siūlus, kelis raštus tarpusavyje. Iki gaminio paleidimo į prekybą, būna numegzti ne mažiau, kaip 5-7 pavyzdžiai. Sakytume, kūryba – pats sunkiausias laikotarpis, kuomet nežinai, ar tikrai pavyks sukurti gaminį tokį, kokio norime. Bet koks džiaugsmas aplanko, kai visa tai pavyksta (šypsosi)!

Jūsų kuriami megztiniai tikrai yra išskirtiniai ir turbūt nepameluosime, jog labiausiai pamilti Lietuvos moterų! Tad išduokite paslaptį, kaip pavyko užkariauti jų širdis? 

Mes labai mylime tai, ką darome. Manome, kad pagrindinė paslaptis ir yra tame. Todėl mūsų gaminiuose sudėta tiek daug spalvų ir meilės. Žinoma, ir begalinis darbas, kurį kiekvieną dieną darome, ir įsiklausymas į klientes, ko jos norėtų, yra kelias į klienčių širdis.

r14Labai įdomu kas slypi už tų durų, kur vyksta visas gamybos procesas? Kaip renkate spalvas, į ką labiausiai stengiatės atkreipti dėmesį – siūlo sudėtis/kokybė ar ..? 

Sukaupta patirtis jau rodo, kad visada turi dominuoti bazinės spalvos – tai visi pilki atspalviai, juoda, pastelinės spalvos. Tačiau bėgant laikui pradėjome įvedinėti ir ryškiasnes spalvas bei buvome maloniai nustebintos, kad mūsų klientės jų nebijo (šypsosi). Todėl mūsų kuriamuose megztiniuose dominuoja vos ne visa spalvų paletė. Kuo toliau, tuo labiau stengiamės megzti tik iš natūralesnių siūlų. Šiais metais jau pradėjome gaminti ir iš siūlų su kašmyru. Norime, jog ateityje mūsų gaminiuose visai neliktų sintetikos. Aišku, tokiu atveju išauga gaminio savikaina, tad tenka laviruoti, ieškoti optimalių variantų kainos ir kokybės santykyje.

Kaip dabar atrodo jūsų darbo diena?

Kadangi esame pasidalinusios sritimis ir darbais, tai diena kiekvienos prasideda skirtingai.

Agnė: Kadangi aš esu atsakinga už gamybą, tai nuo ryto tvarkau gamybinius klausimus – siūlų užsakymai, papildomų detalių supirkimas, pavyzdžių derinimas su mezgykla ir t.t. Darbo dieną baigiame kaip ir visi dirbantys žmonės – apie 17-18val.

Roberta: Aš atsakinga už pardavimus, tad nuo ryto bendrauju su butikais, bandome būti lanksčios, tad paprašius butikui tam tikros prekės, stengiamės kuo greičiau jiems ją pristatyti. Po pietų, jeigu lieka keletas valandų, bandome aptarti bendrus klausimus, tokius kaip buhalterija, plėtra ir pan…

Taip pat turime ir dvi koleges – Simoną ir Aistę, jos atsakingos už komunikaciją su klientėmis ir už plėtrą.

Kaip manote, kas yra svarbiausia prieš pradedant kurti savo verslą, realizuojant savo idėją (idėja, kapitalas, artimųjų palaikymas, asmeninės savybės ar dar kažkas?)?

Svarbiausia yra tikėjimas tuo, ką darai. Be to, labai svarbu – darbštumas, nebijojimas pripažinti, kad klydai, optimizmas, judėjimas tolyn, šeštasis jausmas, ekonomiškumas ir rinkos stebėjimas. Mes savo verslą išauginome iš įstatinio kapitalo, tad pinigai sakytume nėra pats svarbiausias dalykas.

r11

Nuotraukos autorė Eglė Pinikienė

Pasigirkite savo pasiekimais, pavyzdžiui nuo ko pradėjote ir ko pasiekėte, kur esate šiandien.

Pradėjome nuo individualios veiklos dirbdamos dar ir teisinį darbą. Šiai dienai mūsų įsteigtoje įmonėje be mūsų jau yra dar papildomos dvi darbuotojos, turime savo studiją ir mūsų megztinių galima nusipirkti ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, JAV, Vokietijoje (šypsosi).

rKipras EmilijaAgnė augina du vaikučius, ar tai, kad esate mama daro jus sėkmingesne verslininke? O gal atvirkščiai – tai netgi trukdo? 

Agnė: Tikrai nesakyčiau, kad daro sėkmingesne verslininke (šypsosi). Viską suderinti iš tiesų nėra taip lengva. Tad kiekvieną dieną tenka labai daug ir sparčiai dirbti nesiblaškant, kad spėti “sužiūrėti’ dar ir vaikus (šypsosi). Žinoma, jie jau nėra maži, tad kasmet viskas tik lengviau ir lengviau (šypsosi).

Kaip sekasi atrasti tą aukso viduriuką, rasti laiko sau, šeimai ir savo verslui? Ar niekas nelieka nuskriaustas šiame rate?

Visada siekiame jį atrasti, bet būna visaip. Būna dienų, kad be darbo daugiau nieko nematome… Tuomet, kai jau viskas tampa per sunku, pasakome sau “stop”. Tada leidžiame sau bent du kartus per savaitę darbo metu išeiti atsipalaiduoti ir pasportuoti (šypsosi). Taip pat sau ir kolegėms esame pasakę, jog savaitgaliais nedirbame, nes tik pailsėjusios su meile galime daryti tai, ką darome.

Agne, klausimas jums, kokia mama esate? Kaip dėliojate prioritetus? 

r1Agnė: Aš esu reikli. Gal netgi per daug (šypsosi). Dukrai paauglei manęs jau reikia daugiau ne kaip mamos, o kaip patarėjos, draugės, tokia ir noriu būti. Bet tais atvejais, kai matau, kad turiu būti būtent mama, ja ir būnu (šypsosi). Taip pat namuose turime visiems galiojančias taisykles – kada galima naudotis telefonu (kuris yra ribojamas), miego laikas, pagalba tėvams, pamokų ruoša ir kt…

Mūsų šeimoje galioja nerašyta taisyklė, kad vaikai turi turėti pakankamai popamokinės veiklos, bet ne per daug (šypsosi). Tai reiškia, kad vienas būrelis būtinai turi būti skirtas sportui, kitas – protui, trečias – jau pagal vaikų norus. Taigi sūnus lanko futbolą, Menar akademiją ir programavimo būrelį. O dukra lanko teatrą, papildomas lietuvių, anglų kalbos pamokas ir vėl žada grįžti prie sporto, kurį nuo rugsėjo mėnesio buvo apleidusi (šypsosi).

Na ir pabaigai, kur galima jūsų gaminius apžiūrėti ir įsigyti? 

Viską rasite mūsų internetinėje svetainėje www.robi-agnes.com.

Sekite Facebook: https://www.facebook.com/robiagnes.knitwear/

RAŠYTI KOMENTARĄ