1

VERSLI MAMA: JELENA – SUNKI PRAEITIS, TAI TIK RIMTAS SPYRIS DARYTI SAVO VERSLĄ SĖKMINGU!

Tęsiant rubriką „Versli mama“ ir atrandant vis naujų asmenybių, šiandien papasakosime tikrai neeilinę istoriją. Susipažinome su dar viena veržlia asmenybe – Jelena. Jauna mama augino savo mažą dukrytę viena, pati augo probleminėje šeimoje, bet niekas jos nestabdo ir ji kuria savo verslo projektą labai sėkmingai. Nebūtinai viskas gyvenime turi būti tobula, jog galėtum kabintis į gyvenimą ir siekti savo tikslų. Mums labai malonu, jog galime jums papasakoti Jelenos istoriją ir pristatyti jos kuriamą prekinį ženklą „MauFashion“.

Visų pirma papasakokite apie save, kokia buvo jūsų vaikystė, svajonės, gyvenimo tikslai..?

Man 25-eri, esu jauna mama, gimiau ir augau Klaipėdoje, ten baigiau gimnaziją bei dailės mokyklą, vėliau studijavau Sankt-Peterburge drabužių dizaino katedroje. Kiek pamenu save, visada piešiau, vyresnėse klasėse pradėjau rimčiau užsiimti tapyba, svajojau tapyti ir ateityje. Tačiau labai netikėtai įstojau į drabužių dizainą Sankt-Peterburge ir nuo to prasidėjo šios meno rūšies pažinimo kelias.

O jei kalbant apie visą priešistorę, tai savo vaikystę prisimenu sunkiai… Joje buvo daug vargo ir neigiamų emocijų. Pusę vaikystės gyvenau pas močiutę, paskui su tėvais, bet gyvenimas su jais buvo sunkus. Vieną dieną jie pasidavė alkoholio liūnui ir paskendo neigiamų įpročių baloje. Labiausiai iš to laikotarpio prisimenu gėdą, skausmą, pamokslus ir muštynes. Man dažnai kartodavo, kad užaugusi, „trankysiuosi“ prie šiukšlių konteinerių… Visa šita patirtis labai neigiamai paveikė mane kaip asmenybę. Maždaug nuo 15 metų pradėjau labai depresuoti ir gilyn grimsti į šią ligą. Paskutiniuosius metus aš kovoju su šia liga ir mokinuosi gyventi laimingo žmogaus gyvenimą.

maufashion

Kaip kilo idėja pradėti siūti vaikiškus drabužius ir atidaryti vaikiškų prekių elektroninę parduotuvę? 

Viskas įvyko spontaniškai, iš poreikio. Baigusi trečią kursą, sužinojau, jog laukiuosi. Pasakysiu atvirai, tuomet kilo daug dvejonių ir klausimų dėl vaikelio likimo bei ateities… Kodėl? Mano ateitis atrodė labai sunki ir neaiški. Žinojau, kad reikės grįžti į Lietuvą, su dukros tėvu santykių tęsti nenorėjau. Mano tėvai man padėti niekuom negalėjo, o ir gyventi su jais būtų ne pats geriausias variantas. Darbo neturėjau, tad nebūčiau gavusi jokių išmokų. Tada, kiek pamenu, prasidėjo atostogos ir pradėjau kurti šią siuvimo idėją, jog užsidirbčiau pati sau ir vaikelio gimimui. Turėjau visą įrangą ir nedidelius audinių gabaliukus, supratau, kad iš visko galima pasiūti vaikiškas sukneles ir jas pardavinėti. Toliau viskas keitėsi, siuvau ir drabužius suaugusiems. Dabar daugiau dirbu su vaikais, nes jaučiu tam poreikį. Darbo vis daugėjo, klienčių su lig kiekviena diena – taip pat… Tuo metu jaučiau, kad tampa sunku susirašinėti su klientėmis žinutėmis ir pagaliau, su klasioko pagalba, atsidariau internetinę parduotuvę – „MauFashion„.

Ar šios idėjos pradžia susijusi su motinyste? Kiek ji įkvėpė imtis kažko kito? 

Kaip ir minėjau, mano veikla buvo pradėta ne dėl įkvėpimo, o nuo poreikio užsidirbti, jog būtų galima pragyventi. Tada apie įkvėpimą dar negalvojau, bet aš manau, kad nepaisant visko, ši idėja susieta su motinyste, nes jeigu ne ji, galbūt nieko ir nebūtų buvę.

Verslo pradžia visuomet nelengva – kokie iššūkiai jums buvo sunkiausi? 

Verslauti sunku, ypač kai neturi patirties ir žinių. Sunkiausia galbūt ne patys pardavimai, o viso proceso kuravimas, nuo gamybos iki prezentacijos. Tuo tarpu, kiek esu įsitikinusi, jeigu esi tik kūrybininkas, bet neturi žinių apie pardavimus ar neturi savo verslo strategijos, irgi nieko gero iš to nebus. Kai tik pradėjau siuvimą, negalvojau apie tai kaip apie verslą, bet kuo toliau, tuo labiau norėjau profesionalumo, todėl atsirado daug klausimų. Visą informaciją gavau seminaruose, knygose, straipsniuose. Tos informacijos be galo daug, todėl visada stengiuosi atsirinkti tai, kas man labiausiai prie širdies. Taip pat, viena iš sunkiausių dalių – vaizdą, kuris stovi prieš akis, išvystyti iki apčiuopiamos formos.

7

Lietuvoje turite nemažai konkurentų. Kuo išskirtinė jūsų produkcija? Galbūt turite išskirtinių detalių, ko nesiūlo niekas kitas Lietuvoje? O gal pasižymite išskirtinėmis pristatymo sąlygomis/nuolaidomis/kainomis? Įvardinkite tai, kuo skiriatės nuo konkurentų.

Labai geras klausimas, reikės jį užduoti savo klientams (šypsosi). Tiesą pasakius, nesiimu jokių įmantrių gudrybių (šypsosi), viskas labai paprastai: kainos nėra labai žemos arba aukštos, dažnai daromos nuolaidos, pristatymo būdai standartiniai. Galbūt klientus pritraukia tai, kad aš stengiuosi siūti kiek kitaip, siūti drabužius kažkiek įdomesnius, traukiančius akį ir tuo pačiu suteikiančius patiems mažyliams dar daugiau mielumo.

Iš kur semiatės idėjų? Kaip vyksta visa kūryba?

Idėjos – tai mažiausiai resursų atimanti kūrybinio proceso dalis. Savo galvoje jų turiu šimtus, tik ne viską parodau. Anksčiau dirbau labai impulsyviai, pamatydavau audinį, puldavau jį pirkti ir kažką gaminti. Pastaruoju metu taip nedarau, visada apmąstau ar tas audinys, ar modelis atitinka tai, ką aš noriu pasiūti. Ar jis atspindi tą koncepciją link kurios judu. Jeigu kalbėti apie įkvėpimą – jį pagaunu visur. Labiausiai įkvėpia kitų verslo sekmės istorijos ir tie verslai nebūtinai turi būti susiję su rūbais. Tiesiog  džiugu, jog žmonės sugeba sukurti kažką tokio, iš ko ne tik gali uždirbti pinigų, bet ir laimingai gyventi. Tai mane tikrai labai įkvepia, tada ir aš puolu planuoti,  piešti eskizus, rinkti audinius (šypsosi). Toliau iškarpų gamyba, pavyzdžių siuvimas, testavimas, dydžių dauginimas ir galiausiai fotosesija bei pristatymas (šypsosi).

Pasigirkite savo pasiekimais. 

Pradėjau nuo bemiegių naktų siuvant ir darant viską pati. Tiesą pasakus, nieko apart pervargimo ir streso negavau. Dabar visus siuvimus atiduodu siuvėjai, dažniau bendradarbiauju su konstruktore ir daugumą darbų atiduodu jai. Stipriai pagerinau produktų kokybę. Turiu gerą internetinę parduotuvę, po truputį judu link didmeninių užsakymų, sulaukiu susidomėjimo iš užsienio parduotuvių. Bendradarbiauju su blogeriais ir pagaliau „išsikrausčiau“ iš namų, dabar nuomuoju jaukų ofisą šalia Vilniaus senamiesčio (šypsosi).

2Papasakokite, kokia esate mama?

Turbūt daugelis „supermamų“ mane ims smerkti ir gal nesupras, tačiau būti mama man sekasi sunkiausiai. Ir tai ne dėl to, kad aš nemyliu savo vaiko, tiesiog mane labai vargina visi tie buitiniai dalykai. Mano dukra pradėjo lankyti daržėlį labai anksti – nuo 9 mėnesių. Iš vienos pusės, mums juk kažkaip reikėjo išgyventi, iš kitos – nedarydama to, kas man tikrai patinka, aš jaučiosi blogai. Man labai įdomu dirbti su savo idėjom. Aš mieliau einu į darbą, nei visą laiką sėdėčiau užsidarius namuose, stebėčiau vaiką, kad jis nepaimtų kažko ko negalima ar nepargriūtų, ar dešimt kartų per dieną tvarkyčiau namus, nes visur betvarkė – visi šie dalykai tikrai ne man. Jei užsisėdžiu namuose pradedu darytis pikta ir nervinga. Man svarbiausia bendravimo kokybė, o ne kiekybė. Todėl bendraudama keletą valandų per dieną su dukrele, tą laiką išnaudojame turiningai ir smagiai, nekyla jokių pykčių… Papildomai aš skaitau įvairias knygas ir straipsnius apie vaikų ugdymą, kad man būtų lengviau suprasti dukrelę ir tarp mūsų būtų mažiau dramų (šypsosi).

Kaip suderinate dukros auginimą ir verslą? Ar nelieka kažkas nuskriaustas? Ką labiausiai mėgstate veikti su dukra?

Darbo dienomis mano dukra lanko darželį, aš dirbu. Dirbu pilną dieną, tada pasiimu ją iš darželio ir mes tą laiką prabūname kartu. Aš nežinau ar tai yra gerai, ar blogai, ar kažkas lieka nuskriaustas, bet žinau tai, kad žmogus gali būti laimingas tada, kai jis daro tai, kas jam sekasi geriausiai. O vaikui svarbu matyti mamą laimingą, o ne pavargusią ar piktą. Šiuo metu turiu ir gyvenimo draugą, tad laisvą laiką leidžiame visi kartu. Kartu mes mėgstame keliauti, gaminti valgyti, piešti, žaisti gaudynes arba skaityti knygas.

Ar nekyla minčių: „Kodėl aš tai pradėjau?“ Gal reikėtų viską mesti? Jeigu taip, kas paskatina eiti į priekį?

Anksčiau taip galvodavau dažnai… Kartais pagalvodavau, gal tai ne mano sritis, gal aš užsiimu ne ta veikla, bet tada iškyla klausimai, tai kokia mano veikla? Ar man tai patinka? Žinot, kai supranti, kad tu tame matai ateitį, kažkaip atkrenta tokios mintys. Svarbu pripažinti, kad turi tikslą ir tu jo sieki, nesvarbu kokios yra aplinkybės. Netgi tada, kai tavimi niekas netiki. Taip pat aš tikiu, kad kai kažko labai nori, visas pasaulis nori tau padėti, svarbu išmokti palaukti. Prieš metus lankiau psichologo konsultacijas, galbūt darbas su juo mane skatino nesustoti. Taip pat, išmokau valdyti baimes ir stresą. Todėl, kai man būna liūdna, aš tiesiog pabūnu su tuo jausmu, pamedituoju, o kitą dieną atsibundu ir vėl viskas gerai (šypsosi).

3Ar tai, kad esate mama daro jus sėkmingesne verslininke? 

Ir taip, ir ne. Kartais buvimas su vaiku labai išvargina, būna, kad po sunkių susiruošimų į darželį, visiškai neturiu jėgų dirbti, bet mano vaikas, man kartu ir padeda. Pastaruoju metu pradėjau atidžiau stebėti dukros elgesį, ką ji mėgsta, kaip ji kalba ir ką daro, ir tai suformavo mano koncepcijos principus, prie kurių aš po truputį pradedu judėti. Dar labai svarbus dalykas, kurio išmokau būdama mama – kantrybė, laukimas ir planavimas visko iš anksto. Nesakau, kad man super gerai sekasi, bet viskas yra žymiai geriau, negu kažkada (šypsosi).

Kokie jūsų ateities planai? Idėjos? Gal planuojate kurti dar kažką naujo ne tik drabužius?

Kol kas noriu sustoti tik ties drabužiais ir tik viską tobulinti. Noriu įtraukti daugiau kūrybiškumo ir galų gale padaryti projektą tokiu, kokiu noriu jį matyti. Taip pat planuose eksportas ir parodos, bet viskam reikia dar paaugti, todėl niekur neskubu.

Pabaigai, ką norėtumėte palinkėti kitoms veiklioms, galvojančioms apie nuosavą verslą mamoms/moterims? Ar greičiau būtumėte ta, kuri skatina, ar ta, kuri bando atkalbėti?

Palinkėčiau ilgai negalvoti, o daryti. Prieš tai būtinai surinkti visą medžiagą, gerai pasiruošti ir judėti į priekį! Mažiau vertinti sėkmę pinigais arba pardavimais… Jeigu yra baimių, kas yra visiškai normalu, palinkėčiau į jas atsižvelgti. Baimė – tai žinutė į kurią reikia atkrepti dėmėsį. Jeigu kažko bijai, geriau to nedaryti, nes daryti kažko bijant – neverta. Yra didelė tikimybė, jog baimės pasiteisins ir taip atsiras demotyvacija. Pirmiausia, reikia suprasti savo baimes: iš kur ir dėl ko jos atsirado, ką reikėtų padaryti, kad jų nebūtų. Kaip ten sakoma, kas nerizikuoja, tas negeria šompano (šypsosi). Visiška tiesa, bet rizikuoti reikia sąmoningai (šypsosi).

Sekti Facebooke galite čia: https://www.facebook.com/maufashion/

El. parduotuvė: http://maufashion.com

Nuotraukų autorius: Denis Grabivskij

RAŠYTI KOMENTARĄ