tttttnn

„T-KNIT“ – ŠIAIS LAIKAIS MEZGA NE TIK MOČIUTĖS

Dažnai pagalvojame, jog, jei kažkas mėgsta megzti, tai dažniausiai tai daro tik mūsų močiutės. Deja, šiais laikas galime drąsiai sugriauti šį stereotipą! Vis daugiau jaunų merginų bei moterų ima virbalus į rankas ir mezga gražiausius mezginius. Taip beieškant kažko išskirtinio susipažinome su Tania. Jos Facebooke, T-Knit prekinio vardo paskyroje, rasite daug gražių, išskirtinių modelių. Tačiau mums visiems labai smalsu iš kur toks užsidegimas, kaip gimsta visa kūryba ar mezgimas tikrai toks įdomus užsiėmimas? Tad pradėkime viską nuo pradžių…

Visų pirma trumpai pasakokite mūsų skaitytojams apie save.

Tania (T-Knit)

Tania (T-Knit)

Aš labai myliu madą ir beprotiškai mėgstu puoštis. Ir taip jau gavosi, kad nuo pirmos akimirkos, kai paėmiau mezgimo siūlus į rankas, supratau, kad štai tuo ir noriu užsiimti – megzti.

Labai įprasta manyti, kad mezganti mergina, yra tarsi ankščiau laiko susenusi feministė, apsirengusi kokiu apsmukusiu megztuku su nutysusiomis rankovėmis. O  jos mezginiai, atrodo labai liūdnai ir nemadingai. Todėl man visada norėjosi parodyti, kad toks mąstymas yra taip toli nuo tiesos ir mezginiai gali būti dar ir kokie madingi (šypsosi). Tad štai tokia ir esu – mylinti ir mezganti „madą“ mergina.

Kaip kilo idėja pradėti megzti? Kas labiausiai įkvėpė viso to imtis?

Megzti pradėjau būdama 17 metų. Pamenu, kaip parduotuvėje pamačiau mezgimo žurnalą su gražiausiu pasaulyje geltonu mezginiu, tada dar pagalvojau, kaip gi sekasi toms, kurios moka visą tai nusimegzti..? Kai po kurio laiko megztinis vis nedavė ramybės, pagalvojau, kad nejau aš nesugebėsiu išmokti nusimegzti jo pati? Grįžau į parduotuvę, nusipirkau žurnalą ir pradėjau mokytis. Turbūt juoksitės, bet aš jį nusimezgiau ir jis kokius metus buvo mano mylimiausias (šypsosi).

Kaip manote, kas yra svarbiausia prieš pradedant verslą, realizuojant savo idėją (idėja, kapitalas, artimųjų palaikymas, asmeninės savybės ar dar kažkas?)?

Manau, kad be idėjos, svarbiausia yra beprotiškai mylėti tai, ką darai. Tada įsijungia kažkoks vidinis variklis, kuris nenustoja veikti net tada, kai atrodo viskas,  niekas nesiseka, idėjų nėra, pavargsti, nuleidi rankas ir t.t. Nes patikėkite, net patys sėkmingiausi verslai neapsieina nuo nuosmukių ir blogų dienų. Žinoma, palaikymas yra labai svarbus, nes jausmas, kad kažkas tavim nuoširdžiai tiki yra neįkainojamas. Na, ir žinoma, užsispyrimas. Be jo nebus nieko. Nukritai? Turi stotis ir eiti. Pavargai? Niekam neįdomu – turi eiti į priekį. Nukritai jau kokį 50-ąjį kartą? Reikia stotis ir eiti. Ir taip be sustojimo. Reikia būtinai tikėti tuo, ką darai. Ir tada, tai grįžta su kaupu. Gražiausia akimirka man yra tada, kai matau ugnelę, patenkintos klientės akyse. Tada supranti, kad visos tavo pastangos nenuėjo veltui (šypsosi).

tkk

Kodėl pasirinktote būtent mezgimą? Ar tai visada buvo jūsų hobi/mylima veikla?

Nemanau, kad mezgimą pasirinkau aš. Manau, kad tai mezgimas pasirinko mane. Jis yra mano aistra. Megzčiau nepriklausomai ar turėčiau verslą ar ne. Tai yra kaip kokia savotiška joga sielai. Pamėginkite (šypsosi)!

Pradedant kurti kažką savo iškyla daug klausimų. Kokie iššūkiai jums buvo sunkiausi?

Sunkiausias iššūkis buvo, kad nei mėgau, nei mokėjau save/savo kūrinius reklamuoti bei pardavinėti. Man lengviau buvo numegzti kažką, padovanoti ir žiūrėti, kaip mezginys kalba pats už save. Su laiku išmokau daryti viską. Bet iki šiol, kai bendrauju, tarkim, su žinomais žmonėmis, kurie pratę prie tiesioginio pardavimo bei reklamos, renkuosi parodyti gyvą daiktą nei daug apie jį kalbėti.

ttttIš kur semiatės idėjų? Kaip vyksta visa kūryba? 

Idėjos ateina labai įvairiai. Dažniausiai tai būna, kai užsimanau kažkokio rūbo, bet pirkti jo nerandu. Ir tada galvoju: „Aha, gal galėčiau tai nusimegzti“? Be abejo, seku mados tendencijas. Taip, pavyzdžiui, šį sezoną yra labai madingos plačios rankovės. Tad nusprendžiau padaryti kelis megztinių modelius su plačiomis rankovėmis. O kad jos nebūtų nuobodžios, vienas modelis jas turi kito rašto, nei pats megztinis, o kitas modelis pasižymi spalvomis.

Kartais atsispiriu nuo jau sugalvoto modelio ir tada, įsivaizduodama, kaip jis turi atrodyti, ieškau jam tinkamų siūlų. Būna ir taip, kad pamatau siūlus ir suprantu, kad štai iš šių aš megsiu būtinai. Vaizduotė jau piešia pynes ar kokį kitą raštą. Būna netgi taip, kad numezgu pusę priekio dar nežinodama ar pečiai bus nuleisti ar išimti, ar rankovės bus platesnės ar siauros. Tokiu atveju leidžiu megztiniui pačiam nuspręsti, kokiu jis nori būti. Atidedu mezgimą, ir kai po kurio laiko grįžtu prie jo, jau žinau viską ir apie pečius ir apie rankoves (šypsosi).

Ar visi mezginiai yra tik jūsų vienos rankų darbai ar turite ir pagalbininkų?

Ilgą laiką mezgiau pati viena. Su laiku, kai užsakymų padaugėjo ir fiziškai nepajėgiau visko laiku padaryti viena, radau dvi puikiausias pagalbininkes. Jos – tobulos mezgėjos, su didžiule patirtimi, tad kokybė yra garantuota (šypsosi). Bet nežiūrint į pagalbą, labiausiai klientėms mėgstu megzti pati.

Papasakokite visą mezgimo procesą. 

Nežiūrint į tai, kad mezgu jau daugelį metų, iki šiol mezginio gimimo procesas man yra tikra magija. Sakoma, kad rankų darbo mezginys perduoda savo, kūrėjo, energiją. Ir patikėkite, tai gryna tiesa. Myliu kiekvieną akį, kurią numezgu, todėl mezginys, nuimtas nuo mano virbalų yra kupinas tyro jausmo. To tiesiog neįmanoma nejausti (šypsosi).

Ar kada nors buvo minčių, jog vis dėlto reikėtų viską mesti? Jeigu taip, kas paskatino eiti į priekį?

Mesti megzti? Niekada. Be mezgimo savęs neįsivaizduoju. Mezgimas yra mano aistra, mano varomoji jėga, mano joga. Be abejo būna, kad pavargsti. Būna sunkių dienų. Tada kiek pailsi ir jau žiūri rankos ieško virbalų (šypsosi). Eiti į priekį verčia jau minėtas vidinis variklis.

Ar galima išgyventi iš nuosavo verslo, ar vis dėlto būtina dirbti ir samdomą darbą? Kokia jūsų nuomonė?

Su nuosavu verslu ir samdomu darbu yra toks užburtas ratas. Kol verslas neįsibėgėjęs, jis pilnai „neišmaitina“, tad kaip ir reikia samdomo darbo. Bet kol dirbi samdomą darbą, negali skirti verslui 100% laiko, o jei tiek laiko neskiri, verslas neauga. Tad išeitis – rizika. Kaip ir bet kokiam versle, jei nerizikuosi, nieko ir neturėsi. Išgyventi iš nuosavo verslo tikrai galima, bet reikia nebijoti palikti tai, kas atrodo stabilu vardan to, kas teikia malonumą. Ne veltui yra sakoma, kad darbas tada nustoja būti darbu, kai jis yra mylimas.

TKnit_3-128Kur galima jūsų gaminius apžiūrėti ir juos įsigyti? 

Mano gaminius galima apžiūrėti ir įsigyti Facebook‘o paskyroje (T-Knit) bei Vilniuje, parduotuvėje La Boutique. Šiuo metu turime moteriškus modelius, bet greitu laiku pasirodys vyriški bei vaikiški modeliai.

Kokie jūsų ateities planai?

Planai yra dideli (šypsosi). Šiuo metu kuriu moteriškus modelius, bet greitu laiku pasirodys vyriški bei vaikiški modeliai. Nes mamoms nėra nieko smagiau, nei gražiai ir šiltai puošti savo vaikiukus ir jų tėvelius. Tad planai – tobulėti, plėstis į kitus miestus bei šalis ir nešti džiaugsmą klientams.

Na ir pabaigai, ko norėtumėte palinkėti kitoms veiklioms, galvojančioms apie nuosavą verslą mamoms/moterims?

Niekada nepasiduokite. Mylėkite tai, ką darote ir tikėkite savimi.  Atsiras būrys norinčių jus nuleisti ant žemės. Atėmę jūsų sparnus, jie galvos, kad apsaugo jus nuo nuosmukių ir dėl to daro jums paslaugą… Daug kartų išgirsite, kad tai neturi prasmės, nes „bla bla bla“. Neklausykite! Su dideliu užsispyrimu eikite į priekį. Vadovaukitės savo vidiniu balsu ir norėkite TAI padaryti iš širdies. Ir jums pasiseks (šypsosi), nes tik tai, kas eina iš širdies, širdį ir pasiekia (šypsosi).

Daugiau informacijos rasite čia: www.t-knit.com

 

 

 

RAŠYTI KOMENTARĄ