12400429_891309484297776_4921259614343435247_n

SIKORSKIŲ ŠEIMYNA: „VISI MŪSŲ VAIKAI YRA MŪSŲ!“

„Tokių šeimynų, kaip mūsų, Lietuvoje yra 52. Jose nuolat gyvena mama, tėtis ir kažkiek vaikų savo namuose: rūpinasi vieni kitais, atlieka kasdieninius darbus, kartu svajoja, liūdi, linksminasi…“ Šiandien norime pasidalinti įkvepenčia istorija ir interviu su Sikorskių šeimyna. Nuostabūs žmonės auginantys devynis vaikus! Ir tiesa ta, jog visi vaikai yra praradę savo tikrųjų tėvų globą…

Pirmiausia, ko gero, visiems įdomu jūsų priešistorė ir pažintis su jūsų šeimyna. Manau, bus skaitytojų, kurie jūsų pavardę išgirs pirmą kartą, tad kiekvienam reikia sužinoti, kas jūs tokie esate Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo, kaip viskas rutuliojosi, kodėl tam ryžotės..?

Mes – Sikorskių šeimyna. Esame paprasta šeima, ypatinga tik tuo, kad mūsų šeimoje auga devyni vaikai. Tiesa, tie vaikai yra praradę savo tikrųjų tėvų globą, bet mūsų šeimoje turi galimybę augti kartu su biologiniais savo broliais ir sesėm. Mes neketinome turėti tokios didelės šeimos. Tik kai svarstydavome ar priimti į šeimą dar vieną tik ką gimusį savo globotinių brolį/sesę, neišdrįsdavome atsisakyti ir galbūt visiems laikams juos atskirti (jei kūdikis būtų įvaikintas).

12809554_923365597758831_2865761240249673304_nVisada žinojau, kad, esant galimybei, auginsiu vaiką, netekusį tėvų globos. Tik galimybių teko ilgokai palaukti…Auginome savo keturis vaikus, buvome vidutinė šeima, atkakliai plušanti nuo ryto iki vakaro vaikų labui (cha, nelabai kas pasikeitė…). Kai per vienus metus trys pilnamečiai mūsų vaikai išėjo iš namų gyventi savarankiškai, supratau, kad pagaliau atėjo „tas laikas“. Namuose ir širdyse atsirado vietos dar vienam vaikui. Tik iš globos namų atsivežėme dvi mergytes. Nes išsirinkus Barborą, tris mėnesius negalėjau pamiršti matyto vaizdo – liūdnos, su niekuo nebendraujančios mažos mergytės Agotos. Ji turėjo diagnozę – vienos ausies kurtumas. Draugai ir giminaičiai manęs nesuprato – „kam tau tas vargas?“. Bet aš jau buvau praradusi sielos ramybę… Taip Barbora su Agota pas mus ir augo. Vėliau dirbome SOS vaikų kaime, ten į mūsų šeimą atėjo Morta. Padaugėjo rūpesčių su trim mažais vaikais, todėl ėmėme svarstyti apie šeimynos kūrimo galimybes, nes tuomet galėčiau nedirbti kito darbo ir visa galva pasinerti į vaikų auginimą. Juo labiau, kad esu ne tik pedagogė, bet ir socialinė darbuotoja, dirbusi su įvairiomis klientų grupėm… Dabar auginame devynis vaikus, turinčius skaudžias savo atsiradimo mūsų šeimoje istorijas.

Kaip apibūdintumėte save kaip tėvus? Jūs save kaip mamą? Ar esate griežti? Juk auginti 9 vaikus yra iššūkis? Kaip namuose išvengiate „chaoso“?

Manau, mama esu tokia pat kaip visos… Nuo vaikų skaičiaus mano pedagoginė kvalifikacija nepriklauso. Ką tvirtai žinau – nesu dėl nieko kategoriškai nusiteikusi. Esu lanksti, „augu“ kartu su vaikais.

Dalinuosi su jais viskuo, ką turiu. Nesmerkiu jų tėvų, nes jie tiesiog pasimetė gyvenime… Dažniausiai geriu ataušusią kavą, valgau, kai turiu laiko, skaitau tik naktį, kartais pasijuntu apsisiota/apvemta. Bet nekeisčiau savo gyvenimo į jokį kitą. Esu apdovanota. Šios dovanos neįkainojamos.
Man atrodo, kad toks kelias teisingas – atsisakyti egocentrizmo ir nieko nesmerkti.
Per žinias girdime:
-kokia nors bendruomenė nenori leisti steigti savo teritorijoje priklausomų žmonių reabilitacijos centro;
-gyventojai stoja piestu prieš socialinių būstų statybą jų rajone;
-mokyklos atsisako priimti neįgalius vaikus;
-tėvai reikalauja pervesti kažkurį moksleivį… kuo toliau;
-o dar tos paramos akcijos…vis mąstau, kodėl per jas taip negera? Tai greit greit nusiunčiu tuos 3 Eurus, kad palengvėtų… Dirbau vaikų dienos centre su socialinės rizikos šeimų vaikais – tikrai jie ateina pavalgyti ir ramiai pabūti… Skurdas ir tamsa gaubia Lietuvos kaimus ir miestus kaip viduramžiais… Bet, visiems „likimo nuskriaustiems“ reikia ne tik to, ką mes jiems atsainiai numetame kaip šuniui kaulą…
-vaikams globos namuose reikia ne vienkartinių dovanų, o prasmingų žmogiškų santykių;
-neįgaliesiems ne gailesčio, o priėmimo į savo tarpą;
-daugiavaikiams – žinios, kad auginti daug vaikų garbė, ne gėda;
-visiems „kitokiems“- ne smerkimo, o empatijos.
Žinoma, kad kiekvienas vaikas – dovana. Jei jis „normalus“- mes, tėvai, visuomenės akyse įgauname svorio, galime vaikščioti iškėlę galvas. O jei jis „kitoks“ – ką gi, gyvenimo loterijoje pralošėme ir mūsų svoris tose svarstyklėse išgaravo…
12715505_913388842089840_2682737819967180404_nKą darome mes? Neturėdami laiko savo vaikams, apipilame juos dovanomis, nes buvimas kartu vargina, lai žaidžia… Nusukame akis nuo Dauno sindromu sergančio vaiko, nes nejauku… Tylime, kai girdime besikeikiančius viešojoje erdvėje jaunuolius, tylime, kai rūko pradinukas… Ir labai labai pykstame, kai kažkas ir kažkoks kėsinasi į mūsų erdvę. Visi esame unikalūs. Ir gyvenimo keliu turime pražygiuoti oriai bei garbingai. O jei šalia rieda neįgaliojo vežimėlis, pasinaudokime proga – pakalbinkime, galvą guldau, sužinosime kai ką įdomaus, jei šalia žmogus, su kitokia patirtim nei jūsų, šnektelkite, būtinai ką nors išmoksite… Mes galim daug ką duoti vieni kitiems. Jei stabtelsime ir pasikalbėsime, nes esame žymiai arčiau vieni kitų nei įsivaizduojame.

Greičiausiai jūs turite būti tikri psichologai, juk kiekvienas vaikas turi savo istoriją, kuri greičiausiai žadina liūdnus prisiminimus ir kelia slogutį. Ką pasakojate vaikams apie jų biologinius tėvus?

Foto N. Rekašiūtė

Foto N. Rekašiūtė

Mūsų visi vaikai žino, kad esame ne tikrieji jų tėvai. Savo skaudžias istorijas jie suvokia tiek kiek gali pagal savo amžių. Stengiamės vaikams diegti empatiją bei toleranciją kitokiems žmonėms. Nesmerkiame ir nejuodiname jų tėvų, tiesiog sakome, kad jie negalėjo jų auginti. Maži vaikai gyvena „čia ir dabar“, todėl jie tikrai neauga besikankindami dėl savo istorijų… Tai ateities problemos. Dabar į jų klausimus atsakome tiek, kiek klausia. Kitą vertus, jei vaikai šeimoje gauna pakankamai meilės, jiems tokie klausimai ir nėra šiuo metu svarbūs. Pavyzdžiui, mūsų Barbora, kurią auginome nuo 1 metukų, labai nusiminė, kai pasakėme, kad nesame jos biologiniai tėvai, bet turėjome jai tą žinią pranešti. Išgyvename tai kartu.

Gyvenu ne tik su kitų žmonių pagimdytais vaikais, bet ir su jų gyvenimo istorijomis. Netiesiogiai esu susijusi su savo vaikų tėvais ir visa jų gimine… Dažnai mąstau, kaip čia gražiau tas istorijas apipinti ir pateikti vaikams adaptuotas (panašias į pasakas, tik su bloga pabaiga), nes jiems artėjant prie paauglystės kyla vis daugiau klausimų. Galiu operuoti faktais, nuojautomis bei skurdžiais įrašais dokumentuose. Kartais tos vaikų istorijos pasimiršta, o kartais užspaudžia gerklę ar verčia susigūžti. Mes padedame šiems vaikams užaugti, bet pakeisti jų gyvenimą iš esmės – ne mūsų valioje. Ir ne penkių psichoterapeutų valioje… Tai vaikų gyvenimai, kurių jau neperrašysi. Žinoma, galima pamiršti ir gyventi dabartimi, bet nuo savęs nepabėgsi, pasiveja… Kai nutinka netektis, artimojo mirtis, kai miršta meilė (ar dar baisiau – ji išduodama)… ar tai pasimiršta? Manau, įmanoma tik laikui bėgant prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos. Kaip gyventi su žinia „mane paliko tik gimusį ligoninėje“ arba „mane žadėjo pasiimti iš vaikų namų, bet netesėjo“, arba „manęs niekas nepasigedo“, arba „mane paliko ant laiptų“… Šių vaikų pasąmonėje tūno Baubai, kurie siekia ištrūkti į laisvę… dažnai netikėčiausiais pavidalais:
Pykčio / agresijos apraiškomis;
Hiperaktyvumu – ramybės sieloje neturėjimu;
Liguistu prisirišimu prie ko nors;
Nesugebėjimu susikaupti;
Emocijų neatpažinimu ir nemokėjimu jų valdyti;
Egocentrizmu;
Empatijos kitiems neturėjimu;
Nepasitikėjimu suaugusiais ir t.t.
Tai ne tik šių vaikų bėdos – tai mūsų visų bėdos. Tai mūsų gyvenimo skauduliai – mūsų silpnybės, aistros, priklausomybės, begalinio noro, kad tik kas mylėtų, pasekmės… Tik kodėl už mūsų nuodėmes šie vaikai turi atsakyti savo gyvenimu? … ne man teisti, o kalbėti apie tai išdrįsiu, nes tai liečia mus visus.
„Jūsų mama negalėjo jūsų auginti..“ Ne, tokio paaiškinimo mąstančiam žmogui nepakanka. Jis klausia “Kodėl?“

Kaip vaikai sugyvena drauge? Ar nesipyksta dėl jūsų dėmesio? Kaip paskirstote jiems laiką, kad nei vienas neliktų nuskriaustas?

1918100_955441627884561_8404427102816508919_nMūsų vaikams trūksta individualaus dėmesio. Stengiamės, pagal galimybes pasiimti po vieną vaiką ką nors kartu paveikti. Mūsų vaikai visi turi krikštatėvius, kurie kartais juos palepina dėmesiu.

Tokia situacija turi ir pliusų – vaikai auga įpratę rūpintis mažaisiais, pabuvę atskirai (pvz. stovyklose, svečiuose) pasiilgsta vieni kitų…

Kad visi gautų pakankamai mano dėmesio, stengiuosi visus buities darbus dirbti kartu su jais, tuomet kalbamės, diskutuojame…

Kaip ugdote vaikus? Galbūt jie turi mėgiamas veiklas?

Vyriausi mūsų vaikai tik antrokai, todėl dar neskubame apkrauti jų būreliais, todėl ugdomės namuose: stengiuosi nuolat rengti jiems „kūrybines dirbtuves“, kur kaskart mokomės ko nors naujo, tam kad jų kūrybingumas neužgestų… Be to, mes gyvename vienkiemyje, nuostabios gamtos apsuptyje, kur nuolat vyksta kažkas įdomaus…

Kaip sprendžiate sunkumus, konfliktines situacijas? Kur jūsų šeima dėtų kablelį posakyje „bausti negalima pasigailėti“?

Mes jiems atleidžiame beveik viską. Negalima skriausti kitų ar žaloti savęs, o šiaip ko nepasitaiko… Iš klaidų stengiamės mokytis, daug kalbamės, kodėl vienas ar kitas jų poelgis yra blogai.

Taikome pasekmių metodą: išliejai pieną – pašluostyk, kažką užgavai – atsiprašyk.

Kokias diegiate vertybes šeimoje? Kaip manote, kas yra svarbiausia didelėje šeimoje?

Manau, svarbiausia vaikams – asmeninis pavyzdys. Ko bus vertos kalbos, jei pats to nedarysi? Ir didelėje šeimoje vertybės yra tos pačios – bendražmogiškos. Man labai svarbu, kad vaikai pastebėtų artimo skausmą, bėdas, norėtų padėti, neaugtų egocentriški.

Kaip atsipalaiduojate jūs (mama ir tėtis)? Juk auginti šitiek vaikų kartais gali būti tikru iššūkiu! Gal turite mėgstamą veiklą, kuri ramina, padeda sudėlioti mintis?

Atsipalaiduoti mums būtina. Tam reikia pabūti vienam, todėl stengiamės vienas kitą paleisti arba prašome savo vaikų pagalbos. Man labai svarbu gauti pastiprinimą – stengiuosi lankyti visus įmanomus seminarus/konferencijas, susitikti su kitais globėjais.

Bet turiu tam tikrą kompleksą – man atrodo niekas jų taip gerai neprižiūrės kaip aš. Nespėju išvažiuoti, o jau jų pasiilgstu…

Papasakokite, pirmą, tik ką atėjusią į galvą linksmiausia istoriją ar pokalbį įvykusį jūsų šeimoje! :)

Jų tiek daug… Kasdien…

– Jonas – mano sesis! – tvirtai žino Saulė.
***
– Saulyte, apsirenk.
– Ne, aš nemoku.
– Moki.
– Moku? A, moku! …ir apsirengia.

12512274_925829827512408_1550899172308121304_n***
– Barboryte, ką veikiat?
– Berniukų žaidimus!
– ?!
– Aš vadovauju, jie žaidžia!

***
Barbora žiūri pro langą į dirbantį tėvą:
– Bet koks darbštuolis mūsų tėvas: ar sninga ar lyja, jis NEPASIDUODA!

***
– Kaip vadinasi šitas vabalas?
– Šešiakojis, – net nesudvejoja Liepa.

Puslapiai: 1 2

1 Komentaras

  • Gabriele

    O ka patartumete gyvenantiems uzsienyje?

    balandžio 26, 2016 at 14:58

RAŠYTI KOMENTARĄ