Processed with VSCO with f2 preset

MAMŲ ISTORIJOS, KURIOS ĮKVEPIA! DVYNUKŲ MAMA TOMA – „VISKAS YRA ĮMANOMA, TIK REIKIA LABAI NORĖTI“

Mūsų bendruomenėje yra įprasta, jog būti mama yra labai sunku. Tad norėdami Jus įkvėpti, paskatinti, suteikti pozityvumo, galbūt atrasti kažką sau labai artimo, stengsimės papasakoti daug ir įdomių mamų istorijų. Šiandien norime Jums pristatyti dvynukų mamą Tomą, kuri savo pozityvumu gali užburti kiekvieną. Toma sėkmingai dvynius pagimdė natūraliai pati, pati maitino net 16 mėnesių, toliau vystė savo verslą, pradėjo vesti tinklaraštį „Twinstory“ ir šiai dienai yra viena mylimiausių mamų „Instagrame“. Klausantis Tomos istorijos ne kartą teko nubraukti ašarą, šypsotis ir vėl verkti, ir vėl šypsotis, nes jos istorija tikrai nepaprasta. Taip ir norisi išrėkti visam pasauliui, jog MAMOS yra visagalės.

Pradėkime viską nuo pradžių. Ar apskritai įsivaizdavote, jog kažkada gyvenime turėsite dvynukus? 

Įsivaizdavau – per švelniai pasakyta (šypsosi). Tai buvo mano svajonė nuo darželio laikų ir net neįsivaizduoju kodėl (šypsosi). Susikurdavau pasaką, jog aš taip pat kažkur turiu dvynę sesę ir turiu ją surati, net bandžiau įtikinti savo mamytę šia „tiesa“, o kai užaugsiu, visiems aiškinau, jog būtinai turėsiu dvynukus berniuką ir mergaitę (šypsosi). Man net kartą mokykloje draugė paėmė ranką ir išbūrė, jog turėsiu berniuką ir mergaitę vienu kartu (nežinodama, kad apie tai svajoju nuo mažumės). O sutikus savo vyrą ir pradėję kalbėti apie vaikus, išsiaiškinome, kad tiek jo giminėje, tiek manojoje dvyniai – ne naujiena (šypsosi). Jo močiutė, o  mano senelis – iš dvynių. Visa tai, dar net nežinant kas mūsų laukia, sustiprino šią svajonę.

Processed with VSCO with t1 preset

Prieš tampant mama, galvojote kokia mama būsite? Kiek viskas pasikeitė – nuo įsivaizdavimo iki realios motinystės?

Žinojau, kad dėl vaikų labai stengsiuosi, visada sakydavau, kad juos ir lepinsiu, ir mokysiu savarankiškumo, bet meilės bus daug. Tikriausiai prieš tampant tėvais, mes visada perkratome savo tėvų auklėjimo klaidas ir ko norėtume nedaryti ar daryti kitaip. Tad aš ne išimtis, galvodavau apie tai nuolat (šypsosi). Nuo tam tikrų instinktyvių sprendimų nepabėgsime, juk dažnai kažką padarius pagalvojame, na, juk galėjau ir kitaip, bet jau būna po laiko, su viltimi, jog išmoksime šią pamoką ir kitą kartą elgsimės kitaip. Situacijų dienoje pasitaiko tūkstančiai, kuomet kalbu su savimi kaip reikia, reikėjo ar reikės elgtis tam tikru metu, ne visada pavyksta realizuoti savo norus, bet juk taip ir mokomės (šypsosi). Manau, kad niekad nebus idealiai GERAI ar taip – kaip norėtume. Bet reikia nenuleisti rankų ir stengtis judėti norima kryptimi.

Dvynius gimdėte natūraliai, nors dauguma dvynių gimimų baigiasi Cezario pjūvio operacija. Ką galėtumėte pasakyti, patarti, paskatinti kitoms dvynių besilaukiančioms moterims? 

Patarti šioje vietoje sunku. Kiekviena situacija, kiekvienas nėštumas ir gimdymas yra be galo skirtingi. Tikiu gydytojais, jog jie žino geriausiai, ko tuo metu reikia mamai ir vaikams. Aš turėjau beprotišką svajonę pati pagimdyti vaikučius. Visą gyvenimą maniau, jog tai yra natūralus mamos pašaukimas ir mums suteikta tokia galimybė ne veltui. Aš tik galiu pasakyti tiek – VISKAS YRA ĮMANOMA, kai nori ir tiki (aš nekalbu apie situacijas, kurios privalomos dėl mamos ir vaiko gyvybių). Labai svarbu nusiteikimas. Tiesiog reikia to nebijoti, reikia priimti kaip natūralų reiškinį, reikia norėti. Galite pasidomėti, eiti į paskaitas, mokymus, kad būtų drąsiau, tik neklausykite blogų neigiamų istorijų, nes jos ne visos tokios, bet įsimena ilgiausiai. Pozityvumo ir teigiamų emocijų kuo daugiau! Gimdymas yra dovana ir stebuklas, patikėkit, jį patyrusios jūs jausitės neapsakomai gerai. Kiekvienas potyris bus vertas galutinio rezultato (šypsosi). Pagimdžiusi du vaikus vieną po kito, vyrui sakiau, jog galėčiau ir DAR, nors mano gimdymas toli gražu nepriminė filmuose rodomų idealių scenų… Aš negalėjau savo vaikų net pamatyti uždėtų ant krūtinės, paliesti, tačiau mačiau, kad jie gimė, kad galų gale pravirko ir supratusi koks stebuklas įvyko, galėčiau tai patirti dar ir dar.

13400005.

Taip pat, abu vaikučius maitinote pati. Ką šia tema galėtumėte pakomentuoti…?

Čia irgi buvo mano svajonė. Tai yra nepaprastai stebuklingas jausmas. Ir mano žindymo pradžia toli gražu neprimena tų pačių idealaus kino filmų scenų, kur gimus kūdikiui, jis padedamas ant krūtinės ir užmiega ramiai žindomas. Visų pirma, mano gimdymas prasidėjo gerokai anksčiau nei buvo numatyta, organizmas dar nebūna natūraliai pasiruošęs. O ką jau bekalbėti apie mane pačią… Patiriamas didžiulis stresas, kai negali matyti vaikų jiems gimus, o kur dar mintys ar jiems viskas gerai..? Natūraliai vaikai labai skatina pieno gamybą tiesiog būdami šalia mamos, o aš visą pirmą savaitę galėjau savo vaikus matyti tik penkis, kartais tik keturis kartus per parą po gerą pusvalandį. O pirmąjį kartą pamačiau iš vis tik kitą dieną po gimdymo. O būdavo tokių kartų, kad neįleisdavo pamatyti vaikų, nes būdavo atvežti nauji kūdikiai ir dėl jų saugumo niekas nebuvo įleidžiamas į reanimaciją.

dvĮsivaizduokite tą būseną, kai keletą valandų trauki pienelį, visa pati dar be jėgų vos vos nutipeni iki reanimacijos, lauki savo pasimatymo su vaikais, o atidarius duris pasako, jog šį kart neleis užeiti tik paims pienelį. Skausmas yra nesuvokiamas, kol jo nepatiri.. Bet kaip jau minėjau, tai buvo mano svajonė. Žinojau, jog tai yra geriausia vaikams, tad aš absoliučiai negailėjau savęs. Dieną naktį traukdavau pienuką rankomis, pientraukį gavau tik po savaitės ir tai jo vieno man neužteko, nes „normos“ dviems vaikams dvigubos… Todėl darbavausi visais įmanomais prietaisais, tiek rankomis tiek pientraukiais, miego ar poilsio sąskaita, galėdavau visiškai nemiegoti, nevalgyti, turėjau tikslą ir taškas.

Geriausias patarimas – nusiteikti. Aš kiekvieną kartą, traukdama pienelį ir nešdama vaikams, kurie dar net neturėjoi išsivysčiusio instinkto žįsti ir jiems tas pienelis būdavo sušvirkščiamas per zondus, visada galvojau tik gražiausius dalykus. Pasidėdavau prieš save jų nuotraukas telefone, akimis juos myluodavau, glostydavau, rodos net uostydavau, nes gyvai to patirti neturėjau galimybės… Visada svajodavau apie laiką kartu, kai pagaliau galėsiu juos apkabinti. Jei tik bloga mintis ar liūdesys užpuola, žiūrėk ir nebebėga pienas., organizmas ir mūsų pasąmonė dirba išvien – kokios mintys, toks ir rezultatas. Man tikrai nepradėjo bėgti pienukas fontanais pirmą savaitę, visa tai yra mintys, noras, nusiteikimas ir ryžtas bei tikrai labai didelis darbas. Jei sustosi vieną kartą, žinok, sustosi ir antrą, o tada jau organizmas gaus signalą, jog tu pasiduodi, pienelio  tiek gaminti nebereikia.

Visokių būna situacijų, kai rankos svyra ir skauda, ir nežinai kur dėtis, bet žinokit, visada yra ir išeičių. VISADA. Nėra padėties be išeities (šypsosi). Net, jei ir nusprendi nuleisti rankas, tai yra tik tavo sprendimas, turi jį priimti ir neleisti blogoms mintims gyventi tavyje. Jei tokia išeitis atnešė tau laisvę, laimę tai tebūnie. Viskas yra  gerai (nekalbu apie ligas ar mediciniškai neįmanomus žindymo variantus). Iš esmės turime žinoti, jog žindyti – tai yra natūralus motinos ir vaiko reiškinys. Reikia žinoti fiziologiją, pieno ‘fabrikėlio’ sandarą ir kaip padėti pienukui gamintis. Tam yra mokymai, knygos ir pan… Man užteko vienos  puikios  moters pamokos, kuri paaiškino kur randasi pienukas, ką turime daryti, kad jis tekėtų, viską supratau, žinojau, todėl atėjus laikui, reikėjo tiesiog nuosekliai dirbti.

Galvojat nebuvo skausmo? Galvojat visada pribėgdavo „normos“? Galvojat nebuvo mastito? Visko buvo, viską praėjau, bet po pirmojo mėnesio viskas įsivažiavo jau į reikiamas vėžias ir žindžiau savo DU vaikus visus 16 mėnesių (šypsosi). Oi buvo ir nepatogumų ir skausmų, ir tai nėra vieno vaikučio žindymas, kai gali jį pasiguldyti šalia ir su juo snausti… Dvynukų žindymas yra tikrai sudėtingesnis, nes tu VISADA turi atsikelti, juos susidėlioti tinkamai, pamaitinus turi juos ir „atrūginti“ abu. Žinau tik tiek, kad mano didelis noras nugalėjo ir už tai aš buvau apdovanota nesuvokiamo dydžio malonumu maitinti savo vaikus. Tai yra nenusakomas jausmas, esu dėkinga jiems, kad jie leido man tai patirti ir visoms rekomenduoju patirti tą neapsakomą jausmą.

13400015,

Kaip viską suspėjate: laikas sau, vaikams, darbas? 

Šis klausimas man užduodamas itin dažnai ir aš vis dar neturiu kažkokio super duper atsakymo. Tiesiog imi ir darai. Mano pačios sau sukurtas šūkis buvo: „o kas, jei ne aš?“ ir jis man labai padėjo. Neleidžiu sau gyventi neigiamose emocijose, neleidžiu sau ilgai liūdėti ar užsileist sau ant sprando mintis apie nuovargį, neleidžiu sau niurzgėti ir bambėti, tiesiog neleidžiu… Mano pačios pasirinkimas. Noriu dirbti, kurti, padėti išlaikyti šeimos verslą ir užsidirbti? NORIU, tai ir viskas – dirbu. Noriu, kad mano vaikai būtų pavalgę, jaukiai aprengti, turėtų žaislų, būtų laimingi, lavintųsi? NORIU, tai ir darau viską, kad taip būtų. Noriu nueiti į kirpyklą ar nusilakuoti nagus – susirasiu kas padės tuo metu pabūti su vaikais ir nueisiu, bet jei TIKRAI to nori, tai TU viską ir gali. Nereikia tikėtis, kad kažkas už tave dabar viską padarys ar tau pagelbės, tik tu pati gali pasirūpinti savimi, savo vaiku ir savo emocijomis bei nuotaika, kuria nori gyventi. Reikalauti to iš kitų tiesiog nereikia, nes negaunant rezultato – nusivylimas yra labai skaudus. Aš pati to išmokau iš savo patirties ir man tai padėjo susidraugauti su įvairiausiomis situacijomis. Neturėjau auklių, neturėjau vyro iš filmų, kuris dieną naktį padeda ir rūpinasi, neturėjau vaiko priežiūros atostogų skirtų vien tik vaikams. Taip jau man atsitiko, tokį gyvenimą aš priimu ir tiesiog pasirenku: noriu suspėti ar neturiu tam jėgų ir nuleidžiu rankas.

Processed with VSCO with t1 presetKaip padalinate savo dėmesį abiems vaikams? Ar nelieka kažkuris nuskriaustas? 

Taip jau yra su dvynukais, kad niekada jie negaus 100% tavo dėmesio. Juolab, kai šeimoje auga dar vienas vaikas, vyro sūnus, dėl to dvyniams likdavau praktiškai tik aš viena, dėmesys sumažėja dar labiau. Dėl ko man kartais būdavo itin liūdna ir visaip kaip norėdavosi juos palepinti, kad tik jie to nejaustų. Man širdis plyšdavo, kai vieną vaiką raminant pradėdavo verkti kitas, o rankų laisvų neturiu. Kiekviena mama susigalvoja savų būdų, aš taip pat turėdavau savų, kaip abiems parodyti meilę ar dėmesį vienodai… Mano vaikai yra labai skirtingi, kai kuriose situacijose vienas vaikas yra kur kas ramesnis, sukalbamesnis, elgiasi  pavadinkime gražiau, o tuo metu kitas – rodo savo nesukalbamumą, isterijas ir pan… Natūraliai norisi už gerą – pagirti, tačiau augindama dvynius supratau, jog jie nuolatos kovos dėl šito ir taip elgtis nėra gerai. Abu vaikai turi gauti savo dozę pagyrų, paskatinimų, apkabinimų, bučinių, todėl, jei apkabinu vieną, būtinai apkabinsiu ir kitą, jei giriu vieną, rasiu dėl ko pagirti ir kitą. Taip turiu balansuoti ir nepamiršti, jog abu jie patys nuostabiausi ir su savais „bajeriais“ (šypsosi).

Kokie didžiausi iššūkiai auginant dvynius?  

Pagrindinis iššūkis –  finansai (šypsosi), visko reikia dvigubai daugiau. Tai kai visi man sakydavo „kaip faina du zuikiai vienu šūviu“, primindavau, kiek vaikams reikia sauskelnių, auto kėdučių, per akimirką išaugamų rūbų, lovyčių, žaislų ir t.t. Bet apart šito, tikriausiai labiausiai iššūkiais pilni – pirmieji metai. Jie fiziškai yra sunkiausi, neturint pagalbos. Kaip panešioti juos kartu, kaip abu aprengti, pervystyti, pamaitinti, susinešioti, susikilnoti, žindyti, nuvažiuoti kur nori su jais kartu, turint galvoje, jog miego apskritai beveik nebuvo pirmuosius metus… Bet jau kaip ir sakiau, viskas įmanoma (šypsosi). Antrieji metai jau pilni kitų iššūkių, jau reikia lakstyti iš paskos ir užsiimti kitokiu vaikų lavinimu. Bet man visi etapai gražūs ir kuo toliau, tuo viskas tik įdomiau!

tviDvyniai – puiki kompanija vienas kitams. Ar, tai tiesa?  

O taip! Maždaug nuo metukų, jie jau DRAUGAI ir tikrai vienas kitu domisi, užsiima, draugauja. Jie kalbasi net sava kalba, turi savus žaidimus ir man be galo gera stebėti jų bendravimą. Kažkurioje kelionėje sutiktas užsienietis mums pasakė (pats turintis dvynį brolį), jog didžiausias privalumas, jog vaikai visada turės kelionių draugą (šypsosi).

Dažnai moterys teigia, kad po vaiko gimimo atranda save iš naujo… Kokie Jūsų pojūčiai? 

Atrasti save, žinoma, galima ne tik susilaukus vaikų, bet vienareikšmiškai, atsiradus vaikams, tu tikrai keitiesi, tu iš naujo formuoji save ir lipdai naująją AŠ. Manau, dažnai būna taip, arba  moteris „sužydi“ arba „nuvysta“, bet visa tai nulemia požiūris. Man mamystė tikrai atvėrė daugiau galimybių į savo pačios realizavimą bei tobulėjimą. Mane veža šis etapas ir jaučiuosi jame labai sava.

Ar motinystė Jus, kaip moterį, pakeitė? 

Taip! Žinoma pakeitė, ne tik kaip žmogų, bet ir kaip moterį. Aš pradėjau savimi labiau pasitikėti. Man atrodo aš net pradėjau spindėti moteriškumu (šypsosi). Dalykai, kurie anksčiau kėlė kažkokį nepasitikėjimo savimi jausmą arba mane varžydavo, dabar tapo nereikšmingi, aš tapau laisvesnė ir galingesnė (jei taip būtų galima išsireikšti) daryti tam tikrus sprendimus. Motinystė mane užaugino daug sparčiau, rodos, nei iki tol ėję metai. Branda, moteriškumas, pasitikėjimas, intuicija. Be galo galingi jausmai pakeitę mane.

tvins

Kodėl pasirinkote „viešą“ motinystę? Vedate savo tinklaraštį, kasdien Instagrame pasakojate savo išgyvenimus, talpinate vaikų nuotraukas ir t.t.

Visų pirma, aš labai senai svajojau rašyti, svajojau dalintis mintimis. Vaikai man uždegė žalią šviesą šiam norui išsipildyti. Supratau, jog savo paprastumu, atvirumu aš pasiekiu teigiamus žmones, tokius, kurie nelandžioja ne itin gero turinio forumuose, o ieško tikrų, atvirų, nuoširdžių bei tuo pačiu protingų istorijų, įžvalgų, patarimų, diskusijų. Po savo skaudžių patirčių supratau, jog mano atviras viešas išsikalbėjimas daugeliu temų, padeda kitiems žmonėms. Padeda jiems patiems atsiverti, padeda sužinoti, padeda kartais net išlikti, kai nėra į ką įsikabinti iš savo artimos aplinkos, o man tai didžiausias apdovanojimas ir motyvacija judėti šiuo keliu ir toliau.

tvinAr turite savo “receptą“, kaip reikia auginti vaikus? 

Taip turiu – juos tiesiog reikia mylėti ir klausytis motiniškos intuicijos. Ne kažko kažkur girdėto, ne forumų, net kartais ne savo mamų, o savo intuicijos. Ji geriausiai žino, ko reikia jūsų vaikui ir jums, kaip bendrystėje augančiam vienetui.

Ir pabaigai, ko norėtumėte palinkėti kitoms būsimoms ir jau esamoms mamoms? 

Palinkėčiau kiekvieną motinystės iššūkį priimti, įveikti ir kaskart kažko iš jo išmokus, tiesiog jausti to vertę. Neleisti blogom, pavargusiom mintim aptemdyti jūsų pačio nuostabiausio ir tyriausio jausmo – meilės jūsų vaikams. Būsimoms mamos, tikriausiai tik palinkėsiu mėgautis kiekvienu potyriu, kiekvienu jausmu laukiant savojo stebuklo, visas baimes vykit šalin, viskas yra įveikiama, viskas yra verta ir viskas BUS nuostabu! Sėkmės!

Sekite Instagram čia: https://www.instagram.com/twinstory.lt/

Facebook: https://www.facebook.com/twinstory2018/

RAŠYTI KOMENTARĄ