15049941_10202391694350801_841959034_n

PATRICIJA ŽUROMSKYTĖ-GADŽIJEVA – GYVENIMAS, TAI KAIP PATI GRAŽIAUSIA PASAKA!

Turbūt nepameluosime, jog „Ali šokoladinę“ jau žino kiekvienas… Tai ne tik neapsakomo skonio, bet ir išvaizdos skanumynų joje galime rasti. Ali visus žavi savo kuriamais „šedevrais“, tačiau šiandien papasakosime apie jo žmoną Patriciją, kuri mus taip pat labai sužavėjo. Sunku būtų įsivaizduoti šią jauną ir be galo žavią merginą esant mama. Šilta, besišypsanti, be galo mylinti savo šeimą, puoselėjanti ir kurianti šeimos tradicijas bei vertybes… Kokia buvo pačios Patricijos vaikystė ir svajonės, kokia mama ji pati yra, kokių šeimos tradicijų ji neiškeistų į nieką kitą gyvenime ir koks jos gyvenimas yra dabar..?

Dažniausiai kiekvienos mamytės interviu pradedame klausimu, kaip pasikeitė gyvenimas tapus MAMA, bet šį kartą paklausime, kokia tavo pačios buvo vaikystė?

10Mano vaikystė buvo labai spalvota! Buvau daug svajojantis vaikas. Galėdavau sėdėti ir žiūrėti kiauras valandas pro langą ir tik aš žinodavau apie ką galvojau. Tėvai kartais juokaudavo, kad gal užaugusi būsiu menininkė (šypsosi). Nuo pat mažų dienų nepaleisdavau pieštuko iš rankų, todėl jau nuo mažens mane tėvai nuvedė į dailės mokyklą. Čia turbūt ir išsivystė mano potraukis menams. Galbūt ne šiaip sau baigiau Vilniaus dailės akademijos interjero dizaino bakalaurą. Piešimas, mano vaikystėje, buvo vienas didžiausių mano hobių, kuris visgi turėjo kažkokios reikšmės mano gyvenime.
Pamenu, vaikystėje su sese žaisdavome pačius įvairiausius žaidimus. Vieną diena apsilankėme pas stomatologą, žiūrėk, jau kitą dieną mūsų kambaryje veikė stomatologinis kabinetas! Nuvažiavome su sese į sportinių šokių suknelių saloną siūti suknelės – jau kitą dieną visos mamos medžiagos iškarpytos ir svetainėje įkurtas suknelių siuvimo salonas… Nuėjome į knygyną – jau mūsų palėpėje sutemtos visos namų knygos, surašytos kainos ir tėvus kviečiame pirkti knygų. Vaikystėje tėvai mums leido įgyvendinti visas mūsų vaikiškas fantazijas, todėl šiandien jiems esu dėkinga už tai, jog galiu pasidžiaugti labai gražiais savo vaikystės prisiminimais.

Kokie tavo tėvai? Griežti ar atlaidūs?

Mano tėvai – skirtingos asmenybės. Mama visada buvo nuolaidi ir atlaidi, o tėtis griežtas ir be galo reiklus. Tačiau tikiu, kad tas minusas ir pliusas šeimoje turėjo bendrą balansą. Tikiu, kad gyvenime vaikams yra lengviau paklysti gyvenimo kelyje, kai turi abu griežtus ar atvirkščiai – atlaidžius tėvus.

Ar turėjote kažkokias šeimos tradicijas? Galbūt iki dabar kažką bendro turite?

14Tradicijų šeimoje turėjome tikrai daug ir labai nemažai jų atsinešiau į savo šeimą. Viena, man pati šilčiausia ir prasmingiausia tradicija, tai Kalėdos ir jų šventimas tik šeimos rate. Kalėdos ir visos kitos didžiosios šventės mūsų šeimoje buvo ir yra didelė šventė, kurią minėdavome tik šeimos apsuptyje. Niekada nesupratau žmonių, kurie Kūčių vakarą praleisdavo draugų ar šiaip pažįstamų draugijoje… Man, tai visada buvo svetima, nes šeimoje aiški vertybė buvo ir yra, šeimos būvimas kartu. Žinoma, mano mama niekada nepamiršdavo ir mūsų giminėje esančių vienišų žmonių, todėl Kūčių vakarą prie mūsų šventinio stalo vietos visada atsirasdavo ir vienišiems giminaičiams.

Pamenu, jog vaikystėje mano ir sesės gimtadieniai taip pat būdavo didelė šventė. Nesvarbu kaip, ar kokiomis priemonėmis, bet turbūt nebuvo nei vieno gimtadienio, kurio nebūtume šventę! O jie buvo nepaprasti (šypsosi). Į jį sugūžėdavo klasiokės, draugai ir visi smėlio dėžės bičiuliai, na, o tada mamai tekdavo gerai paplušėti, kad ta šventė būtų kuo įdomesnė. Labai tikiuosi, kad tokia mama, kokia yra mano mama mums, pati būsiu ir savo vaikams!

Tikiu, kad dažnai mergaitės daugelį dalykų pasiima iš savo mamų pavyzdžių, pavyzdžiui aš visada stebėdavausi mamos talentu serviruoti ir puošti stalą ne tik švenčių metu, bet netgi ir tada, kai pas ją kavos puodeliui užsukdavo draugės. Šią tradiciją noromis, ne noromis perėmiau ir aš. Dabar jau nesvarbu ar tai mūsų šeimos vakarienė, ar pusryčiai, ar draugių pasisėdėjimas prie arbatos puodelio, aš vistiek stengiuosi puošti ir serviruoti stalą. Man tai kelią malonumą. Tikiu, kad mano vyras turbūt nebežino ką reiškia atsisėsti prie „pliko“ stalo su viena lėkšte ir viena šakute.

Tėvai savo pavyzdžiu mus su sese išmokė, jog savaitgaliai, tai šeimos laikas būti drauge. Vėl tikiu, jog būtent tai irgi atsinešiau į savo šeimą. Visus savaitgalius mes praleidžiame trise! Tai laikas, kada galime džiaugtis vienas kitu. Savaitgaliai tik šeimai – tapo tarsi mūsų šeimos tradicija.

Kokios buvo tavo vaikystės svajonės? Ar siekei jų?

O svajonių vaikystėje turėjau labai daug… Svajojau, jog kada nors tapsiu žurnaliste, vėliau profesijos vis keitėsi ir keitėsi. Bet turbūt labai tradicinė ir aiški svajonė buvo, jog kažkada žengsiu su balta suknele prie altoriaus, tapsiu mama ir turėsiu daug vaikų. Tai turbūt kiekvienos mergaitės vaikystės svajonė. Šios mano dvi svajonės pagaliau išsipildė, praėjusiais metais tapau mama, o šiais metais vyras mane pasitiko žengiant prie altoriaus (šypsosi). Kaip ir kiekvienos mergaitės, mano svajonės buvo vaikiškos ir princesiškos (šypsosi).

Vėliau, kai atėjo paauglystės laikotarpis, svajojau savo gyvenimą susieti su dizainu. Jau nuo vienuoliktos klasės, kiekvieną dieną ruošiausi stojamiesiems egzaminams į VDA (Vilniaus dailės akademija), o vėliau teko aukoti ir kiekvieną savaitgalį. Iš Panevėžio į Vilnių važiuodavau mokytis piešti, tam, kad įgyvendinčiau savo svajonę studijuoti interjero dizainą. Džiaugiuosi, jog šiandien turiu šios specialybės išsilavinimą.

7Kiekviena moteris turi tą moterišką instinktą tapti mama. Ar jūs ruošėtės tam ar tai nutiko netikėtai?

Su vyru apie vaikus pagalvodavome labai dažnai, kol vieną dieną supratome, jog tam jau atėjo laikas. Ajus buvo labai lauktas ir planuotas vaikas, todėl joks netikėtumas sužinojus, jog laukiuosi mūsų neištiko. Žinoma, pirmosiomis dienomis, sužinojus tą nuostabią naujieną, tikriausiai kiekvieną moterį ištinka lengvas šokas, bet tik todėl, jog užklumpa mintys „O KAIP DABAR BUS?“… Pradedi beprotiškai save saugoti, supranti, jog gyvenimas dabar apsivers aukštyn kojomis, bet tik gerąja prasme. Atsiranda toks nepažįstamas savisaugos instinktas. Laukimas ir ruošimasis Ajaus atkeliavimui buvo vienas gražiausių momentų mūsų gyvenime. Tuos devynis mėnesius laukimo prisimenu kaip labai gražią pasaką.

Koks buvo laukimas? Dauguma moterų skundžiasi, jog pilvą nešioti yra labai sunku, kaip buvo tavo atveju? Ar valdė emocijos? Nuotaikų kaita lydėjo..?

Apie tai daugiau galėtų papasakoti Ali, nes juk jis nuolat buvo šalia ir matė mano pasikeitimus. Dažnai su juo prisimename tą beprotiškai jautrų laukimo etapą ir dažnai Ali pabrėžia, jog buvau puiki nėštukė. Buvau tokia pati kaip iki nėštumo, tik su dideliu pilvuku. Mėgavausi kiekviena nėštumo diena, kiekvienu Ajaus judesiu. Aš dar dabar nežinau kas yra nuotaikų kaitos, ką reiškia, kai vidury nakties užsinori netradicinių patiekalų, nežinau ką reiškia, kai tau jau būna sunku vaikščioti ir norisi tik gulėti ar pan… Mano nėštumas buvo tikrai lengvas ir sklandus, žinoma, niekada negali žinoti koks bus nėštumas su kitu vaikučiu. Pirmaisiais nėštumo mėnesiais norėdavau tik miego, tačiau praėjus sudėtingiausiam nėštumo periodui galėjau versti kalnus. Į darbus žengiau pilna koja. Mano bendradarbės dar dabar pamena tą momentą, kai su vyru atidarėme dar vieną šokoladinę ir tai beveik sutapo su mano paskutinėmis nėštumo savaitėmis. Stovėjau su dideliu pilvu prie kasos iki vėlyvo vakaro ir bendravau su mūsų klientais. Žmonės pajuokaudami užklausdavo, ar aš dar nesiruošiu čia gimdyti (šypsosi). Jaučiausi tvirtai ir labai gerai. Gal dėl to mano aktyvumo, Ajus dabar yra labai aktyvus ir vietoje nenustygstantis vaikas.

Gimus vaikeliui, pirmi jausmai, emocijos, išgyvenimai..?

3Tiesiog tą jausmą nusakyti paprastais žodžiais yra labai sunku. Tai tokia gili euforija, neišmatuojama meilė ir laimė. Kai tu pirmą kartą paimi savo mažylį ant rankų supranti, kad iki tol gyvenime nieko kas bent kažkiek būtų panašu į šį jausmą nebuvo nutikę. Tą akimirką laikydama glėbyje kūdikį ir jausdama šalia vyro begalinį džiaugsmą supranti, kad esi pats laimingiausias žmogus pasaulyje.

Viso nėštumo metu svajoji kada pagaliau išvysi tas mažas akutes, pakutensi tuos švelnius padukus ir kai tas momentas ateina, tu tiesiog sunkiai suvoki, kad visa tai taip tyra ir taip jautru. Man apsakyti savo emocijas pirmą kartą paėmus Ajų ant rankų vis dar yra labai sunku, nes tai prisiminus akys užsipildo džiaugsmo ašaromis. Atrodo, jog viskas įvyko vos vakar.

Koks kūdikis buvo tavo sūnus? Ar teko išgyventi bemiegių naktų? O gal kaip dabar labai madinga įvedinėjai griežtą rėžimą?

6Ajus maždaug iki 8 mėnesio buvo labai ramus vaikas. Ilgą laiką nežinojome kas yra bemiegės naktys, ar ką reiškia, kai vaikas stipriai verkia. Net kai dygo pirmieji dantukai ašarų namuose buvo mažai. Būdamas kūdikiu, Ajus daug valgė ir dar daugiau miegojo, tikriausiai tokia kiekvieno kūdikio kasdienybė. Kartais prisimenu ir pasidžiaugiu, kad mus aplenkė pilvuko pūtimai ir tokių bėdų turėjome mažai. Tačiau, kai Ajui suėjo vieneri metukai pradėjo ryškėti berniukiški bruožai. Šiuo metu Ajui jau pusantrų metų, jis elgiasi kaip tikras berniukas, krečia išdaigas, kurios nuolat spalvina mūsų kasdienybę. Šiuo metu išgyvename tokį etapą, kai vis dažniau išgirstame naujų žodžių. Nors Ajus dar pilnai nešneka, bet jau gerai žino kaip reikia atsikalbinėti. Pirmieji vaiko gyvenimo metai yra tokie spalvoti, kupini begalės pirmųjų kartų, atrodo, jog kiekvieną dieną vis lauki kada kas naujo vėl mus aplankys.

Nuo rėžimo mes niekur nepabėgome, pirmaisiais mėnesiais mes gyvenome be jo, todėl buvo kiek sunku. Laikui bėgant rėžimas atsirado pats. Ajus kėlėsi, valgė ir miegojo visada tuo pačiu metu, smarkiai šiuo klausimu dirbti nereikėjo, nes matyt vaiko bioritmas pats viską sudėlioja. Tada, kai Ajui suėjo vieneri, ritmas vėl keitėsi, todėl gyvenimo be jokio rėžimo neįsivaizduoju. Manau, jog be jo labai apsunkintumėme savo kasdienybę ir būtų sunku planuoti darbus, ypač man, kai esu mama, kuri rūpinasi ne tik namais, bet ir šeimos verslu.

Na, ir pagaliau tas klausimas, tai kaip viskas pasikeitė atsiradus vaikeliui ir tapus MAMA? 

Pasikeitė tai, jog mūsų šeima tapo dar stipresnė. Žinome kokie brangūs ir svarbūs esame vienas kitam, kad gyvenimo be Ajaus net įsivaizduoti negalime. Pasikeitė laisvalaikis, įprasta kasdienybė, nebeliko veltui švaistomo laiko ir, žinoma, atsirado ryškios vertybės ir šeimos tradicijos.
Ajus yra mūsų gyvenimo džiaugsmas, kuris tiek mane, tiek mano vyrą kiekvieną dieną veda vis pirmyn! Nebegali leisti sau būti blogos nuotaikos ar tiesiog grįžus namo, po sunkios darbo dienos, įsisukti į kadrą ir spaudyti televizoriaus pultelį. Šiandien daug veiklos turime tiek darbe, tiek namuose. Kai tampi mama ir tėčiu sužinai, kad visada turi būti pats geriausias pavyzdys savo vaikui ir skiepyti jam pačias stipriausias vertybes.

Koks tavo vyras yra tėtis? Kokias jo savybes galėtum išskirti?

2Į šį klausimą aš galėčiau atsakinėti labai ilgai ir nežinau ar užtektų tam lapų. Mano vyras yra toks tėtis, kokio aš net susapnuoti negalėjau! Man visada atrodė, kad aš jį pažįstu labai gerai, kol išaušo ta diena, kai sužinojome, jog tapsime tėvais. Aš niekada nepamiršiu to momento ir jo laimės kupinų akių. Ali visada buvo be galo rūpestingas vyras, bet visas jo gerąsias savybes, pirmą kartą jam išvydus Ajų, buvo galima padauginti iš trijų, ir tada suvokiau, kad tikrosios jo savybės atsiskleidė būtent tada.

Vyras man visada padėjo ir padeda kasdieninėje veikloje – tiek darbuose, tiek namuose auginat vaiką. Jis yra puikaus vyro ir tėvo pavyzdys. Ali, tėčio ir sūnaus ryšys yra be galo svarbus. Net tada, kai laukiausi, Ali nuolat kalbėdavo su Ajumi jam dar esant pilve. Tikiu, kad jau tada judviejų ryšys tapo labai stiprus. Ajus ir Ali yra du neatsiejami žmonės, Ajui tėtis yra viskas. Labai tikiu, kad kai Ajus užaugs, jie tikrai bus geriausi draugai. Ali nuo pirmųjų Ajaus gyvenimo dienų keitė sauskelnes, drauge su manimi kėlėsi prie Ajaus naktimis, tebeverda jam košes, nes visi šie dalykai taip kaip betkuriai mamai, taip ir jam yra didelė vertybė. Palikusi Ali su Ajumi dviese, aš iš namų išeinu visiškai rami, nes žinau, kad jų laikas būna labai prasmingas. Mes niekada neskirstėme darbų į mamytiškus ar tėviškus. Aš visada stebėjausi mamomis, kurios savinasi vaiką ir galvoja, kad tik ji geriausiai gali susitvarkyti su mažyliu. Norėčiau kiekvienai palinkėti pasitikėti vyrais, taip kaip tikite savimi, nes tik taip vaiko ir tėvo ryšys gali tapti toks stiprus.

Apie kokią šeimą visuomet svajojai? Kiek norėtumėte turėti vaikų?

Visada svajojau apie tokią šeimą, kokią aš turiu dabar. Juk kai du žmonės susitinka, jie susikuria savo gyvenimą tokį, kokį gyventi nori jie patys. Todėl šiandien mes gyvename taip, kaip patys visada norėjome ir svajojome. Visada svarbu savo gyvenimo kelyje sutikti tinkamą žmogų, su kuriuo požiūris į gyvenimo vertybes būtų vienodas.

Visada žinojau, kad tikrai norėčiau dviejų vaikų, šiandien jau pamąstau ir apie tris. Mano vyras, nuo pat pirmos mūsų pažinties dienos kalbėjo, mažiausiai apie keturis (šypsosi). O kaip bus ir kiek iš tikrųjų Dievas mums jų gyvenime padovanos, jis vienas tik ir težino (šypsosi).

Nors sūneliui dar tik pusantrų metukų, imiesi jau daug ir įvairių veiklų bei projektų. Papasakok daugiau apie savo veiklą už namų durų. Kaip viską suspėti? Kas prižiūri sūnelį tuo metu?

4Jeigu Ajus neturėtų tokios nuostabios močiutės kaip mano mama, šiandien turbūt į darbus aš vis dar nebūčiau grįžusi. Visada žinojau, jog palikti savo vaiką visiškai svetimam žmogui, šiuo atveju auklei, aš nenorėčiau. Kai rytais Ajų vedu pas močiutę, matau jo spindinčias akis ir jaučiu, kaip spartina žingsnį eidamas jos namų durų link. Todėl, tai man leidžia kur kas lengviau pasinerti į savo veiklas. Mama yra didžioji mano pagalbininkė, kuri visada mane skatino atitrūkti nuo kasdienybės ir nors po truputėlį sugrįžti į darbus. Šiandien aš jau pilna naujų minčių ir idėjų darbuojuosi savame versle. Visada buvau aktyvi ir nemokėjau sėdėti vietoje, net nėštumo metu prisigalvodavau daugybę veiklų vietoj to, jog gulėčiau ant sofos aukštai iškėlusi kojas.

Manau, jog man viską spėti padeda griežtas dienos planavimas. Tai tikrai nereiškia, kad aš planuoju net menkiausius gyvenime dalykus, tačiau darbo be planų įsivaizduoti negaliu. Manau, kad be to nieko nespėčiau.

Nuotraukos iš asmeninio albumo.

RAŠYTI KOMENTARĄ