Indrė Stonkuvienė – mamytė, kurios veide nedingsta šypsena. Dviejų vaikų mama, stebina puikia savo išvaizda, pozityvumu ir gera nuotaika. Indrė mums papasakojo apie savo keliones ir atostogas su vaikais, pasidalino “mamystės” patirtimi ir visiems primena, jog norint būti laimingu žmogumi, reikia atrasti tą aukso viduriuką, skirti laiko sau, šeimai, darbui ir mylimai veiklai.

Tik ką visi su šeima grįžote iš saulėtų atostogų Tenerifėje. Ar tai buvo pirmosios atostogos visai šeimai kartu? Kaip jas pavyko praleisti kartu su vaikais? Kokias pramogas pasirinkote būdami svečioje šalyje?

Šios atostogos kartu su vaikais buvo antros. Rugsėjį kartu su visa mano gausia šeimyna (tėveliais ir sesės šeima, kurioje yra dar trys vaikai) skridome į Turkiją. Kadangi mažai būname visi kartu drauge, tai labai džiaugiamės ir vertiname tą laiką praleistą kartu. Žinoma, kad norisi pabūti ir sau, pailsėti nuo buities ir netgi nuo vaikų, tačiau atsiradus tokioms progoms, labai pasiilgstu savo mažiukų… Prisimenu savo pirmąsias atostogas, kai Cecilijai buvo dar tik 11 mėnesių. Pirmas tris dienas viskas buvo tikrai labai smagu, bet kaip dabar prisimenu: sėdime su Mantu nuostabaus grožio vietoje, skamba nepakartojama muzika, o man rieda ašaros iš ilgesio…. Nenorėjau grįžti namo, tačiau labai trūko dukros. Atsiradus Pranciškui, manau, ir mano požiūris šiek tiek pasikeitė į keliones ir į tam tikrus dalykus, nei, kad buvo prieš tai. Su sūneliu keliauju visur nuo 2-3 savaičių. Juk vaikas laimingas ir jam gerai, kai šalia yra mylinti mama…

Apie paskutines atostogas Tenerifėje… Žinoma, kad buvo nuostabiai praleistas laikas. Kitas klimatas, kita nuotaika. Cecilijai ”žiauriai” patiko… Na, kur tau nepatiks, plaukioji baseine iki mėlynumo, išlipi iš vandens, drebančiu balsu paprašai šokoladinių ledų ir tuoj pat juos gauni! Nebuvome tik viešbuty. Keliavome po salą. Aplankėme Loro parką – įspūdį paliko ne tik vaikams, bet ir mums patiems.
Jei planuojate keliauti su vaikais, svarbiausia pasiimti visus įmanomus vaistus, pradedant nuo temperatūros ir baigiant antibiotikais. O pats svarbiausias momentas, tai gera tėvelių nuotaika, juk vaikai labai jaučia savo brangiausius žmones.

Papasakok apie savo vaikus, kokie jie? Ką mėgsta veikti? Ar laukiantis antro vaikelio nebijojote dėl pirmagimės? Dažnai mamos skundžiasi, jog pirmagimiai būna labai pavydūs…

Kai pradėjau lauktis Pranciškaus Cecilijai buvo 1,5 metukų. Tuo metu buvo visokių minčių… Taip pat buvo ir visokių kalbų, kodėl taip greitai, juk dar princesytė tokia maža… Girdėjau ir apie pavydą, tačiau nekreipiau į tai dėmesio, kaip galima kažką galvoti, planuoti ir žinoti, kai dar neturi antro vaikelio. Vis gi, mano situaciją gelbėjo, jog kai sesuo laukėsi savo trečiojo sūnaus, Cecilija matė augantį pilvuką ir mažą lėliuką, kurį labai labai mylėjo. Taip ir aš visą nėštumą, kartu su Cecilija kalbėdavomės su broliuku, dainuodavom, spėliodavom koks jis bus. Todėl, manau, ji labai laukė jo pasirodymo. Pranciškus gimė gruodžio 22d., tai mes jau 24d. Kūčių vakarą keliavome pas mano tėvelius, ten šventėme Kalėdas. Visada kartojom, pažiūrėk kaip brolis džiaugiasi, kaip jis žiūri į tave, kaip jis myli tave… Manau, kad iš tos baimės, jog Cecilijai bus per mažai dėmesio, duodavau jo net daugiau nei Pranciškui. Būdavo maitini savo mažylį, o Cecilija šaukia – “Mamyte, pasižiūrėk kaip aš šoku, pažiūrėk kaip aš piešiu…”, – imi ir žiūri… Taip mes tą etapą iki dabar (Indrė nusispjauna tris kartus per petį) praėjome ir einame labai puikiai. Dukra labai myli ir rūpinasi savo mažuoju broliuku, jie žaidžia kartu ir bendrauja.

Na, o dabar apie Tave… Esi linksma ir energinga mamytė! Iš kur tiek pozityvumo? Kokia mama esi Tu? Ką Tau reiškia motinystė?

Energinga ir pozityvi… Nors labiau save pavadinčiau realiste su daug pozityvumo, kokia buvau dar ir prieš tampant mama. Vaikai to ūpo neatėmė, o kaip tik pridėjo. Tačiau, nenorėčiau, kad daugelis mamų pagalvotų, jog man nebūna liūdna ar sunku. Būna! Ir dar kaip… Tačiau esu toks žmogus, kuris negali ilgai sulaikyti emocijų, kad ir kokios jos bebūtų… Todėl manyje neprisikaupia negatyvo, kuris anksčiau ar vėliau sprogsta su didžiuliu trenksmu. Aš sproginėju po truputuką. Šiaip esu labai jautrios sielos moteris, galiu apsiverkti net per anonsą (ir tai nepilną), kai rodo vaikus, senyvo amžiaus žmones ar šiaip linksmai šokančią senjorę.

Motinystė man reiškia viską, juk ši sąvoka yra labai plati ir didi. Man yra garbė būti mama, tikrai aš tuo labai didžiuojuosi! Atsiprašau visų moterų už šitą tuoj nuskambėsiančią mintį, bet man nėra natūrali būsena lauktis vaiko, nėra natūrali būsena – gimdyti . Su viskuo reikia susigyventi… Įsileisti į savo pasaulį, gal dėl to ir yra 9 mėnesiai nėštumo ir laukimo… Aš tikrai neesu iš tų tradicinių mamų ar moterų, tikrai neesu super duper mamytė. Myliu savo vaikus be proto, jie man yra viskas, tačiau ir šitoje vietoje, manau reikia aukso viduriuko. Su Cecilija prabuvau 3 metus, o Pranciškus auklytę jau turi nuo vienerių metukų. Turiu omeny, jog reikia nepamiršti savęs. Kaip galima suteikti meilę savo vaikams, kai esi pervargusi, nemiegojusi ir galų gale nekalbėjusi su suaugusiu žmogumi jau pusę metų… Juk reikia tiek ne daug, pavyzdžiui, vienai pačiai išsimaudyti, išsitepti kremais, nusilakuoti nagus, išgerti ŠILTĄ kavą, paskambinti draugei… Pati matau, kad net, kai vaikai miega kokias dvi valandas, aš per jas tyloje pailsiu, paskaitau knygą ir va žiūrėk, jei netikėtai vaikai miega ilgiau nei dvi valandas, tu jau nebeturi ką veikt…

O koks šeimoje yra tėtis..?

Tėtis, šeimoje yra Tėtis iš didžiosios raidės. Manau, kad kiekviena moteris dar santykių pradžioje su vaikinu tęsia draugystę tik tada, kai mato jį savo vaikų tėvu, taip ir aš – mačiau. Matydavau kaip Mantas myli vaikus, kaip vaikai myli jį. Mačiau iš kokios šeimos jis kilęs, kad gerbia savo tėvelius ir artimuosius. Daugiau man klausimų ir neliko, kad bus kitaip nei yra dabar. O ir yra viskas dabar labai gerai!

Tik šiaip, moteriškas patarimas moterims, kurį išgirdau ir vadovaujuosi savo Sociologijos dėstytojo: jei moteris savo vyrui 25 metus lygina jo kojines ar apatines kelnaites, vieną dieną vyrui neradus savo išlygintų drabužių, prie ko jis buvo pripratęs 25 metus, supykęs vožteli savo moteriai per galvą, tai čia kalta – tik moteris. Manau, kad kai kuri savo šeimą, kuri savo šeimos ”taisykles”, kurias perimi iš savo šeimos ir patobulinus pritaikai sau ir savo naujai sukurtai šeimai. Tai man nėra jokios nuostabos, kad kai aš negaliu ar užtrunku darbe, mano vyras susitvarko, ar padaro valgyti. Žinoma, savaime suprantama, kad ir aš leidžiu savo vyrui ilsėtis, pamiegoti ir nesikelti prie mūsų mažylių naktį. Juk šeimoje kažkas turi miegoti! Bet reikia dalintis viskuo, juk ne veltui pasižadi prieš Dievą, kad ir laimei ir varge…

Koks Tavo laisvalaikis, kai būni viena be vaikų?

Mano laisvalaikis būna labai įvairus, priklauso nuo laiko, kada aš jį turiu. Juk, kai visi “normalūs” žmonės ilsisi, mes dirbam ir atvirkščiai. Visada svajoju, kad jau kai bus mano laikas, darysiu NIEKO… Tiesiog gulėsiu… Miegosiu… Ir spėkit ar kada taip dariau? Kažkaip gaila to laiko, tai prisigalvoju įvairiausių veiklų. Susitinku su draugais. Prisipažinsiu, nelabai jau ir moku būti iš viso viena ir dar turėti sau laiko. Na bet nieko, jau po truputuką dirbu šiuo klausimu.

O ką veikiate visi kartu? Kokie yra šeimos pomėgiai, o gal būt turite kažkokias tradicijas?

Pats geriausias mūsų šeimos užsiėmimas, tai nuvykti kažkur skaniai pavalgyti! Pasivaikščioti, pasikviesti draugus, kurie irgi su vaikais. Vieninteles tradicija, kuri buvo nuo pat mūsų su Mantu draugystės pradžios, sekmadienio ar laisvadienio pietūs pas mano tėvelius. Stengiamės, kad kai tik išpuola laisvo laiko užsukti pas juos. Kartais net vakarėlius iškeičiame į pasibuvimą šeimoje…

Ir keletas žodžių, ką patartum ir palinkėtum kitoms besilaukiančioms ir esamoms mamoms?

Palinkėjimas besilaukiančioms ir jau esančioms mamytėms… Mes, manau, visos turim bendrą tikslą, išauginti savo brangakmeniukus į gerus žmones, kurie užaugę visada norėtų sugrįžti į namus… pas MAMĄ