Čiulptukas - ne mūsų amžiaus išradimas, jam jau daugiau kaip 500 metų. Literatūroje jis minimas XV šimtmetyje. Dažniausiai tai būdavo košytė (tyrelė) ar duonos gabalėlis, įvyniotas į skudurėlį. Dar naudodavo aguonos galvutę, aptrauktą medžiagėle. Kai buvo išrastas kaučiukas, pagamintas pirmasis kaučiukinis čiulptukas. Vėliau, plėtojantis gumos pramonei, jų atsirado silikoninių, lateksinių ir kt. Čiulptukas naudojamas seniai, jis keitėsi, bet jo funkcija - raminti mažylį - išliko.
Asta Ruibienė, pediatrė
Geriau vaiko nepripratinti prie čiulptuko - vėliau nereikės vargti atpratinant. Būna, kad vaikas keliasi per naktį dešimt kartų, nes jam iškrenta iš burnytės čiulptukas, be kurio jis negali ne tik užmigti, bet ir ramiai miegoti. Jei vaikelis gimė neišnešiotas, jo čiulpimo ir rijimo refleksas nevisiškai išsivystęs, todėl čiulptukas būtinas jam formuotis. Jei mama dėl kokių nors priežasčių negali pati maitinti savo kūdikio, kito būdo nei buteliukas su čiulptuku nėra. Ką tik gimęs mažylis dar tikrai nesugeba valgyti iš puodelio su šaukšteliu. Galima supilti į burnytę šaukštelį vaistų, bet pakankamo maisto kiekio vaikui nesugebėsime sumaitinti. Todėl kartais čiulptuko naudojimas neišvengiamas. Tačiau ilgas čiulpimas ne valgio metu gali turėti įtakos netinkamam sąkandžiui.
Reikėtų stengtis neduoti nuolat gerti saldžių skysčių iš buteliuko. Būna, kad vaikas vaikšto visą dieną pasiėmęs saldaus kompoto buteliuką ir kartkartėmis iš jo atsigeria. ,,Buteliuko ėduonis» taip suėda vaiko dantukus, kad jų tiesiog nelieka. Jei taip nutinka trimečiui ar keturmečiui, dar reikės nemažai palaukti, kol išdygs nuolatiniai dantukai. Vaikas jaučia didelį diskomfortą. Labiausiai pažeidžiami pirmieji kandžiai. Pagrindinės priežastys - prasta burnos higiena ir maitinimas naktį sacharidų turinčiais skysčiais, mišinėliais, karvės pienu. Kai vaikas pavalgo, reikia duoti gurkštelėti vandens - taip praplaunama burnos gleivinė. O nuo dažno maitinimo naktimis net mamos pienas gali sukelti kariesą, nes naktį sulėtėja seilių išsiskyrimas.
Kaip atpratinti? Tėvai renkasi įvairiausius būdus. Vieni patepa čiulptukus pipiriniais ekstraktais, kiti įkalbinėja, įtikinėja, kad tu jau didelis ir t. t., treti paprasčiausiai paslepia čiulptuką ir parikdo mažylį keletą naktų. Jei mažylio neveikia įkalbinėjimai, norint be teroro atpratinti nuo čiulptuko, reikėtų kreiptis į vaikų psichologus.
Ieva Buškienė, ortodontė
Nė vienai mamai nedraudžiu pirkti čiulptukų savo mažyliams. Nereikia prieštarauti gamtai - vaikas turi čiulpimo refleksą ir jį reikia patenkinti. Beje, prie čiulptuko irgi reikia pripratinti, nes naujagimiai iš pradžių jį išspjauna. Deja, priprantama gerokai greičiau nei atprantama. Čiulptukus reikia keisti kas 1,5-2 mėnesius, nes vaiko burnelė auga, be to, ilgai naudoti vieną - nehigieniška.
Kada atpratinti nuo čiulptuko? Vaikai skirtingi, todėl kiekvienam - savas laikas. Vieni, išdygus pirmam dantukui, patys išspjauna, kiti, atvirkščiai, dar labiau prisiriša prie čiulptuko, nes kramtydami pasimasažuoja maudžiančias dantenas. Paprastai iki 20 mėnesių išdygsta paskutiniai pieniniai dantukai - iki šio laiko geriausia atsisakyti čiulptuko.
Kad tas atsisveikinimas būtų kuo neskausmingesnis, reikia būti išradingiems. Pavyzdžiui, negalintiems atsisakyti čiulptuko ar pirštų čiulpimo 3-5 metų vaikams Vokietijoje sukuriami specialūs kalendoriai. Saulutėmis žymimos dienos, kada mažyliai nečiulpė čiulptuko ar pirštuko, ir lietučiu, kai nepavykdavo išvengti šio įpročio. Lietuvoje tokių nėra, bet mama gali pasidaryti. Čiulpimas - labai gajus įprotis, būna, kad vaikas pats supranta ir nori jo atsisakyti - prieš užmigdamas laiko rankas prie šonų, tačiau kai pradeda migti, tampa nesąmoningas, pirštas automatiškai atsiduria burnoje.
Jei atsisveikinimas su ,,geriausiu draugu» užsitęsia iki trejų ar ketverių metų, čiulptukas gali padaryti žalos: atsikiša priekiniai dantukai, apatiniai palinksta į liežuvio pusę, tarp viršutinių ir apatinių dantukų susiformuoja tarpas, deformuojasi viršutinis žandikaulis. Ortodontai pagal netaisyklingą sukandimą gali pasakyti, kaip vaikas mėgsta laikyti burnoje čiulptuką - tiesiai ar šone, nes būtent toje vietoje susiformuoja tarpelis tarp dantų. Jei pavyksta atsisakyti žalingo įpročio iki ketverių metų, labai tikėtina, kad nuolatinių dantukų sąkandis bus geras, tačiau jei čiulptukas, pirštukas, pieštukas nuolat penkiamečio burnoje - gali būti, kad nuolatiniai dantukai iš pieninių paveldės nelygų, negražų sukandimą.
Kaip koreguojami netaisyklingi sukandimai? Daroma speciali ortodontinė plokštelė su užtvarėle, kad nei liežuvis, nei lūpa nelįstų kur nereikia. Tą plokštelę reikia nešioti nuolat. Išimti galima tik valgant ir valant dantukus. Jei defektas vaikystėje buvo nepastebėtas, suaugusi mergina ar vaikinas, jei nori, gali patobulinti savo išvaizdą. Dažniausiai reikia operuoti- vien plokštelės ar briketų neužtenka. Chirurginės procedūros niekam nelinkėčiau, todėl geriausia netaisyklingą sukandimą taisyti vaikystėje.
Birutė Černiūtė-Petraitienė, vaikų psichologė
Auginau savo mažąją vadovaudamasi naujausiomis pediatrų rekomendacijomis, t. y. be čiulptuko, ne todėl, kad būčiau tokia sąmoninga mama - turėjau prisipirkusi visokių ,,burnos kamštukų». Paprasčiausiai mano mažoji spjovė čiulptuką - ne tas kvapas, spalva, temperatūra. Tiesiog mažoji nenorėjo, o aš neverčiau. Tačiau negaliu pažadėti, kad antrasis vaikas augs be čiulptuko. Greičiausiai pasilengvinsiu gyvenimą ir neduosiu „didelio čiulptuko», ypač jei ir kitas mažylis bus toks neramus, nes čiulptukas, patenkindamas natūralų ir įgimtą vaiko poreikį, dar ir ramina. Čiulpimo judesiai slopina motorinį aktyvumą, mažina neigiamas emocijas, padeda užmigti.
Yra labai dirglių kūdikių, nuo pat pirmųjų dienų jautriai reaguojančių į šviesą, krūpčiojančių nuo garsų, neramiai miegančių. Tačiau nieko nepadarysi, ko gero, be čiulptuko, kaip ramintojo, neapsieisime. Jei natūralus mažylio poreikis liks nepatenkintas, jis gali imti čiulpti pirštą, antklodės kraštelį, marlę. O atpratinti vaiką nuo piršto burnoje sunkiau negu nuo čiulptuko. Augant piršto čiulpimo įprotis nyksta, tačiau neretai išlieka iki penkerių metų, o kartais net dar ilgiau. Pastebėta, kad vienas iš šešių penkiamečių vis dar mėgsta pačiulpti pirštą ir daro tai labiau iš įpročio, negu iš poreikio nusiraminti. Vaikui augant aplinka suteikia daug įspūdžių ir palengva poreikis čiulpti natūraliai mažėja, nes atsiranda begalė kitos įdomios veiklos.
Tikrai neagituoju už čiulptukus. Neįpratinę prie jų, vėliau išvengsite atpratinimo procedūros, kuri dažniausiai būna nelengva. Atprasti nuo malonių dalykų sudėtinga ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Kaip atpratinti? Stebėkite, kada mažyliui reikia čiulptuko. Jei aptiksite pasikartojančių aplinkybių, pamėginkite jas šalinti arba nukreipti vaiko dėmesį į kitus malonius užsiėmimus. Skirkite vaikui daugiau dėmesio: jį pakalbinkite, paimkite ant rankų, pažaiskite, pasaką paskaitykite.
Vaikai tikrai gali užaugti be čiulptuko. Tačiau būkime atidūs savo mažyliui: jei jis spjauna čiulptuką - neverskime, jei nori - nedrauskime. Aišku, negerai jeigu vaikas nuo ryto iki vakaro vaikščios įsikandęs čiulptuką, tačiau prieš miegą tikrai galima duoti.
Įdomūs faktai apie čiulptuką
*Čiulptukas aprašytas ne tik XV a. literatūroje, bet ir pavaizduotas dailėje. 1506 m. dailininko Albrechto Diurerio paveiksle ,,Madona su dagiliu» moteris laiko kūdikį, kurio rankoje - pirmykštis čiulptukas.
*Anglijoje buvo tirti šliaužioti pradėję kūdikiai. Pasirodo, kad jei jiems būdavo duodamas čiulptukas, jie mažiau šliaužiodavo ir vangiau tyrinėdavo aplinką. Kadangi mažyliai susipažįsta su pasauliu ne tik viską liesdami, bet ir ragaudami, čiulptukas - „burnos kamštukas» - sulėtina šį procesą. Taigi čiulptuko, kaip vaiko vystymąsi lėtinančio veiksnio, šalininkai gavo rimtą savo teorijos patvirtinimo faktą. Tačiau jų oponentai tvirtina, kad kūdikiai labai protingi - jie sugeba išsiimti iš burnos čiulptuką, kai jiems reikia ko nors ,,paragauti».
*Logopedų nuomonės taip pat skiriasi. Vieni tvirtina, kad vaikų kalbos vystymąsi čiulptukas lėtina, kiti tvirtina, kad kaip tik skatina. Pirmieji teigia, kad vaiko burnytėje esantis čiulptukas slopina poreikį tarti garsus. Antrieji sako, kad jei mama anksti baigia maitinti kūdikį krūtimi ir neduoda jam čiulptuko, vaiko burnos raumenys vystosi nepakankamai. Čiulpiant smarkiai dirba liežuvio galiukas - svarbus kalbos proceso dalyvis.
*Kadangi čiulptukas ne tik patenkina įgimtą čiulpimo refleksą, bet ir ramina mažylį, mokslininkai išsamiau tyrinėja čiulptuko ir emocijų sąsajas. Pavyzdžiui, prie kompiuterio prijungus čiulptuką buvo nustatyta: kuo kūdikiai labiau patenkinti, tuo jie įnirtingiau čiulpė čiulptuką. Tyrimo metu kūdikiai mieliau rinkosi žmogaus (ypač mamos) balsą nei kitokius garsus ar tylą. Čiulptukas ,,išdavė», kad jau naujagimiai skiria savo gimtąją kalbą nuo svetimos.
*Stokholmo Skanseno parke, kuriame įkurtas liaudies architektūros ir etnografijos muziejus, yra nuostabus medis. Prie jo nuolat ateina šeimos su mažyliais ir spalvingais kaspinais prie medžio šakų pririša jau ,,atgyvenusius savo amžių» čiulptukus. Vaikas supranta šio momento svarbą ir iškilmingumą - jis jau didelis, jam nereikia čiulptuko. O ir tas čiulptukas ne pasimetė, o pats vaikas su juo atsisveikino ir paliko medžiui.
Komentarai (12)
Naujas komentaras
Komentarai su nuorodomis į tinklapius, įžeidžiantys ar neatitinkantys tematikos bus trinami.
Griežtai draudžiama šioje svetainėje paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svetainę kaip šaltinį.
Komentarai (12) 
